Štai ir vėl daugumos mūsų ilgai lauktas prieššventinis šurmulys. Prekybos centrai lūžta nuo įvairiausių prekių gausos, gatvės pilnos ieškančių žmonių, o miestas skendi spalvingose šviesose. Aplinka prisipildo žaismingo laukimo, jaukumo ir bendrumo. Tačiau, kad į savo širdis mes pasikviestume šventų Kalėdų dvasią, turėtume prisiminti viso to prasmę ir išgirsti save.

Kiekvienų metų pabaigoje mus aplanko didis šv. Kalėdų džiaugsmas, primenantis apie Kristaus atėjimą į šį pasaulį. Nepaisant to, kad tai įvyko daugiau nei prieš du tūkstančius metų, mes vis dar einame į bažnyčias ir švenčiame šį įvykį visame pasaulyje. Ir nors kai kurie iš mūsų pamiršome tikrąją švenčių esmę, norėdami patirti šventąją Kalėdų dvasią, turime paieškoti gilesnės šios šventės prasmės. Tam, kad tai padarytume, mes turėsime nutildyti savo galvoje skambančią kalėdinę muziką, įveikti įtampą dėl baimės nespėti nupirkti artimiesiems dovanas ir tyloje atsigręžti į save. Išgirsti save ir pajausti, kokią prasmę man turi šis šventinis laikotarpis yra pirmasis žingsnis link naujai užgimstančio tikėjimo. Ši šventė yra žinia kiekvienam – Viešpats dar kartą atneša viltį, kad kiekvienas esame Jo mylimas vaikas. Tai reiškia, kad ir aš pats, ir šalia esantis esame Jam labai brangūs. Ir net jei neturime tikėjimo Dievu savo širdyje, mes vis tiek galime skleisti gerumą aplinkui save. Dovanokime ne šiaip skubant išrinktas dovanas, pirmiausia, padovanokime kitam savo nuoširdų dėmesį ir atjautą. Visai nesvarbu, kiek dovanų supakuosime ir įteiksime šiemet, nes tai neparodo mūsų vertės. Svarbiausia yra tai, ar daugeliui pasakysime gerą žodį, ar kažkuo padėsime, ar išklausysime ir apkabinsime. Paprastai iš kito žmogaus šiuo laikotarpiu mes laukiame ne tiek dovanų, kiek jo parodytos meilės ir dėmesio, šilumos. Kiekvienas turime galią sušildyti net visiškai suledėjusią nuo vienišumo kito žmogaus širdį. Kiekvienas mūsų ištartas gražus žodis, supratimo, atjautimo, meilės gestas, atleidimas, pagalba kitam – dvasiškai ar materialiai, – tai Kristaus meilė mūsų širdyje. Ir jei jos yra daug, mes švenčiame savo širdyse Kalėdas. Kalėdų šventėje turėtume prisiminti, kad žmogaus gyvenimo prasmė yra dvasios tobulinimas, nuskambėjęs Kristaus paraginime: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5,48). Kuo dvasia tyresnė, turtingesnė, kuo daugiau joje gražių dorybių, mažiau nuodėmių, purvo, silpnybių, kuo arčiau Kristaus esame, tuo gražesnis ir prasmingesnis yra mūsų gyvenimas.

Šv. Kalėdos yra davimo ir buvimo kartu šventė, tad pasirūpinkime ne tik gardžiausiais patiekalais, namų jaukumu, puošnia eglute, bet nepamirškime ir savo širdies namų. Tuomet mums nebereikės vaikams kurti įvairiausių istorijų apie Kalėdų senelį, nes mes patys tapsime dovanas nešančiais… Taip vaikų sąmonėje šis šventinis laikotarpis išliks ne tik kaip norimų dovanų gavimo metas, bet kaip davimo, gerų darbų ir rūpinimosi kitu šventė. Susikurkite savas tradicijas šeimoje, kurios būtent jums teiktų prasmę. Nuvažiuokite į senelių globos namus ir nuvežkite su vaikais gamintą pyragą, o gal suraskite savo namuose gerus, nenaudojamus daiktus ir atiduokite juos labdarai. Svarbu, kad darytumėte tai, kas jums natūralu. Grįžkite į savo širdis ir pasikvieskite šv. Kalėdų dvasią į savo namus!

Aurelija Bučmytė

Redagavo Lina Šimelionytė