Pasaulietinis prisirišimas

thomas-hastings-81329_960_720

Kadaise gyveno žmogelis vardu Kailašas, kuris buvo nepaprastai prisirišęs prie savo namų. Vieną gražią dieną jį aplankė didysis išminčius Narada, kuris pareiškė: „Kailašai, eime su manimi. Aš keliauju į Vaikunthą (Dievo karalystę). Pasiimsiu tave su savimi.“ Kailašas atsakė: „Atleiskite, pone, mano vaikai dar maži. Privalau jais pasirūpinti. Gal vėliau.“

Po kelių metų Narada grįžo pas Kailašą ir vėl paklausė: „Ar tu jau pasirengęs?“ Kailašas atsakė: „Deja, pone, bet dabar turiu pasirūpinti anūkais. Be to visiems namuose reikia mano patarimų ir pamokymų. Negaliu dabar išvykti.“

Kuomet Narada po daugelio metų vėl užsuko į tuos namus, jis sužinojo, kad Kailašas pasimirė. Susiruošęs keliauti toliau didysis išminčius pastebėjo šunį, garsiai lojantį tarpduryje. Šuo suurzgė: „O, Naradadži, aš esu tas pats Kailašas.“ Nustebęs Narada paklausė: „O, Kailašai, tu dabar tapai šunimi! Ką gi tu čia darai? Net ir dabar ne per vėlu. Aš galiu pasiimti tave į Dievo Karalystę. Ar nori eiti su manimi?“ Šuo atrėžė: „Atleisk, pone, mano sūnūs nerūpestingai elgiasi su turtu, kurį sukaupiau. Todėl tapau šunimi, kad apsaugočiau turtą nuo vagių.“ Narada iškeliavo jusdamas begalinę užuojautą prisirišimų supančiotam Kailašui.

Praslinko daug metų. Narada vėl grįžo. Paaiškėjo, kad ir šuo nustipo. Su liūdesiu galvodamas, kad Kailašas iškeliavo į kokį nors nežinomą kūną, išminčius nusprendė keliauti toliau. Jam beeinant pro ryžių lauką, kuris driekėsi už Kailašo namų, ant kelio sušnypštė gyvatė. Ji kreipėsi į Naradą: „Tai aš, Kailašas.“ Narada nustebo: „Ką gi tu, Kailašai, čia veiki gyvatės kūne? Gal bent dabar nori eiti su manimi? Dar ne vėlu.“

Gyvatė atsakė: „Dabar džiaugiuosi, kad mano sūnūs padėjo visus pinigus į banką. Bet jie tikri tinginiai, ir kiekvieną rytą keliasi labai vėlai. Kol jie knarkia, visus ryžius išvagia kaimynai arba ištrypia drambliai. Todėl tapau gyvate ir šliaužioju aplink lauką saugodamas grūdus. Esu labai užsiėmęs, todėl ir dabar negaliu su tavimi keliauti.“

Matydamas apgailėtiną Kailašo padėtį, Narada Munis garsiai suplojo delnais šaukdamas Kailašo sūnus ir parodė jiems didžiulę gyvatę, gulinčią jų lauke. Sūnūs stvėrė lazdas ir puolė daužyti gyvatę. Kailašas gyvatės kūne raitėsi ir šnypšdamas mėgino pasakyti sūnums: „Aš esu jūsų tėvas, kodėl mane mušate?“ Bet kuo daugiau jis šnypštė, tuo sūnūs jį stipriau lupo, kol galų gale visai pribaigė. Dvėsdama gyvatė galvojo apie Naradą, todėl kitame gyvenime, išminčiaus malone, tapo didžiu Viešpaties atsidavusiuoju.

Taigi, žmogus yra priverstas priimti vieną kūną po kito, priklausomai nuo jo paties norų ir veiklos. Asmuo, prisirišęs prie savo materialistiškų verslo planų, visą jam skirtą laiką praleidžia kūniškoje gyvenimo sampratoje, todėl nuolatos keliauja gimimų ir mirčių ratu.

Dhirašanta Gosvamis

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!