Pasaulietinių santykių nektaras, palyginus su bhakti nektaru

pray-442560_960_720

Bhakti reiškia „atsidavimo tarnystė“. Kiekvienoje tarnystėje glūdi kažkas, kas skatina tarnaujantįjį ją tęsti. Visi šiame pasaulyje nuolat vienaip ar kitaip tarnaujame. Impulsas tarnystei atlikti yra malonumas, kurį ji mums teikia.

Šeimos galva, įkvėptas meilės savo žmonai ir vaikams, dirba dieną ir naktį. Filantropas pluša iš meilės didesnei šeimai, o nacionalistas aukojasi dėl savo šalies ir tėvynainių. Jėga, stumianti filantropą, šeimos žmogų ir nacionalistą, vadinama rasa ar (santykių) nektaru, kurio skonis nuostabiai saldus.

Bhakti rasos nektaras skiriasi nuo įprastinės rasos, kuria mėgaujasi pasaulietiniai veikėjai. Materialistai sunkiai triūsia dieną ir naktį, trokšdami pasigardžiuoti tam tikros rūšies rasa, kurią vadiname juslių patenkinimu. Pasaulietiškos rasos skonis, o taip pat galimybė juo mėgautis ilgai netrunka, todėl ieškantieji žemiškų džiaugsmų nuolatos yra linkę keisti savo mėgavimosi padėtį.

Verslininkui nepatinka dirbti visą savaitę, todėl, norėdamas permainos, jis stengiasi savaitgaliui ištrūkti kuo toliau, kad pamirštų įkyrėjusius verslo rūpesčius. Po to, praleidęs kelias dienas užsimiršime, jis vėl keičia padėtį ir grįžta prie savo įprastinių pareigų.

Materialus užsiėmimas reiškia tam tikros pozicijos priėmimą kažkuriam laikui, o po to jos pakeitimą. Šis pozicijos kaitaliojimas techniškai vadinamas bhoga-tyaga – juslinio mėgavimosi kaitaliojimu. Tokiam kaitaliojimui nėra galo, nes dėl savo amžinos konstitucinės padėties negalime būti laimingi jokioje padėtyje.

Juslinis pasitenkinimas netrunka ilgai, todėl yra vadinamas chapala-sukha arba nepastovia laime. Pavyzdžiui, paprastam šeimos žmogui, sunkiai dirbančiam dieną naktį, gali pavykti nudžiuginti savo artimuosius įvairiais patogumais, ir tai jam – tarsi nuostabus nektaras. Bet visa jo materiali laimė subyra it kortų namelis, kai tik jo kūnui ateina galas. Todėl ateistiškiems žmonėms mirtis yra Dievo atstovė.

Bhaktas suvokia Dievo buvimą su atsidavimu Jam tarnaudamas, o ateistas suvokia Dievo buvimą mirties pavidalu. Mirtis užbaigia viską, ir gyvoji būtybė privalo pradėti naują gyvenimo skirsnį naujoje situacijoje, galbūt aukštesnėje, o gal ir žemesnėje nei buvusioji. Gyvenimo pabaigoje atsisveikinsime su bet kurios – politinės, socialinės, nacionalinės ar internacionalinės – veiklos rezultatais. Galime tuo neabejoti.

Tačiau bhakti rasa – nektaras, kuriuo mėgaujamės su transcendentine meile tarnaudami Viešpačiui – neišnyksta gyvenimui pasibaigus. Ji yra amžina, todėl vadinama amrita (tai, kas nemiršta, bet egzistuoja amžinai). Bhagavad-gita teigia, kad net mažytis žingsnelis bhakti rasos kelyje gali išgelbėti atsidavusįjį Viešpačiui nuo didžiausio pavojaus – prarasti palankią progą, kurią siūlo žmogiška gyvenimo forma.

Rasos, kurias mums teikia visuomeninė veikla, šeimyninis gyvenimas ar altruizmas, filantropija, nacionalizmas, socializmas, komunizmas ir t. t., negarantuoja, kad kitą gyvenimą gimsime žmonėmis. Kitam gyvenimui ruošiamės savo šiandienine veikla.

Žmogiškoji būtybė, užsiėmusi tarnyste Viešpačiui, net ir neužbaigusi bhakti jogos kurso, gimsta aukštesniuose žmonių visuomenės sluoksniuose, kad galėtų sėkmingai toliau ugdytis Dievo sąmonę. Ši Dievo sąmonės praktika akimirksniu nukreipia mūsų gyvenimą palankia vaga, išvaduoja nuo nerimo ir palaimina transcendentinei egzistencijai.

Dhirašanta Gosvamis