Taip jau būna: mūsų gyvenime prasideda išbandymų laikotarpis. Ir nors sakoma, kad viskas, kas nutinka – į gera, bet to gero dar reikia sulaukti. Tu išgyveni eilę sunkumų, mokaisi gyvenimo pamokas, laikai įskaitas ir egzaminus, keitiesi, matai, kaip griūva iliuzijų sienos, jauti, kaip nusivylimas keičia lūkesčių įtampą…

Taip ir man nutiko. Tą dieną man buvo labai sunku. Tokioje būsenoje vienatvė buvo nepakeliama. Širdis šaukėsi paguodos, šilumos, palaikymo, supratimo. O mano artimieji ir draugai staiga sutartinai pritrūko laiko, jie šalinosi manęs lyg užkrato: atseit, aiškinkis pati, tai tavo gyvenimas, ką pasėsi – tą ir pjausi.

Kur eiti? Mūsų Šaltų Širdžių Miestas jau seniai prarado žinias apie Atjautos meną. Ar dar yra gerų žmonių šiame pasaulyje?

Ieškodama tos Atjautos aš ėjau per miestą, bet atsakas buvo tik vien:

– šaltumas ir abejingumas (aš čia nieko dėtas; tai ne mano problemos);

– susierzinimas (mano problemų taip pat niekas nesprendžia; geriau užsiimk kažkuo rimtu; kaip jūs man visi nusibodote; atstokite, jūs man trukdote);

– neprašyti patarimai (išgerkite arbatos, raminančių ir gerai išsimiegokite; eikite namo, atsipalaiduokite; reikia teisingai gyventi, ir jums nereikės Atjautos, gyvenkite kaip aš);

– godumas (o jūs nusipirkite pas mus naujausią vaistą nuo problemų, jos tiesiog išsilaksto nuo jo akimirksniu!);

– gailestis (oi tu vargšele, nelaimėlė, kaip tu prisikentėjai, ir kaip gi tu toliau gyvensi…);

– liūdesys ( taip, viskas blogai, bus dar blogiau; ir aš niekam nereikalingas, ir manęs niekas nemyli);

– egoizmas (aš jums geriau apie save papasakosiu, ir man taip buvo, tik daug baisiau, jūs tik paklausykite…);

– veidmainystė (reikia visą laiką šypsotis ir sakyti, kad viskas gerai, tuomet niekas su savo Atjauta jums nebus reikalingas);

– smerkimas (tai jūs patys dėl visko kalti; tai dėl jūsų pačių viskas taip nutiko, taip kad jūs patys visko nusipelnėte, gal tai jus bent kažko pamokys).

Kas atsitiko su mūsų širdimis? Kas jas užšaldė, kas užkerėjo? Kaip ištirpdyti tą abejingumo ledą?

Aš ėjau per niūrų miestą, ir mano širdžiai buvo labai šalta. Ir gėda. Nes aš prisiminiau, kad lygiai taip pat ir aš elgiausi su savo artimaisiais, su savo draugais. O juk jie mano ARTIMIEJI, mano DRAUGAI! Gyvenimo išbandymų metu, kai jiems buvo taip reikalingas mano palaikymas, aš arba nusigręždavau nuo jų, bijodama užsikrėsti jų problemomis, arba pamokslavau, jausdamasi geresnė ir protingesnė už juos.

Aš ėjau ten, kur buvo daugiau žmonių, gal tikėdamasi rasti atsakymus į savo klausimus, o gal norėdama pasislėpti, užgožti sąžinės balsą.

Ir staiga aš pamačiau kažką nepaprasto. Minia žmonių stebėjo jaunojo fokusininko pasirodymą, kuriam buvo kokių dvylika metų. Neįtikėtinu būdu jis rodė tikrus stebuklus: jo rankose atsirasdavo tai rožė, kurią jis tuoj pat įteikdavo moteriai, tai oro balionėliai, kurie atitekdavo laimingam mažyliui, tai graži lėlė…

Tas vaizdas sukėlė man mintį, kad viskas, kas yra vertinga, gražu, nuostabu, yra mūsų širdyse. Reikia tiesiog pažadinti Atjautą Šaltų Širdžių Mieste. Ir pradėti, žinoma, nuo savęs.

Tą vakarą aš pasijutau lyg mažas vaikas, kuris mokosi vaikščioti ir kalbėti – taip sunkiai man ėjosi Atjautos mokslas: atidžiai klausytis, nepertraukiant; mokytis suprasti vietoje smerkimo ir pamokslavimo; apkabinti; dovanoti dėmesį ir palaikymą, viltį, meilę ir tikėjimą.

Mūsų šeimoje prasidėjo ilgai lauktas atšilimas: suskambėjo džiaugsmo lašeliai ir sučiurleno juoko upeliukai; atskrido laimės paukštės; išsiskleidė švelnumo ir gerumo žiedai.

Ir, svarbiausia, įsijungė stebuklinga gerumo virtinė: mano artimieji ir draugai pradėjo dovanoti pabudusią po ilgo miego Atjautą visiems, kam jos labai reikėjo. O tie, savo ruožtu, perdavė toliau šią brangią dovaną – būti jautriu, suprantančiu, nuoširdžiu, žmonišku.

Štai taip į mūsų miestą atėjo ilgai lauktas Atjautos Pavasaris.

Aš linkiu jums laimės!

Pagal Ninos Sumire pasaką

Ruvi.lt