Overtono langas

case-law-677940_640

Amerikiečių sociologas Džozefas Overtonas (Joseph P. Overton 1960-2003) aprašė sisteminę technologiją, naudojamą politikoje, norint pakeisti pamatinius visuomenėje galiojančius principus. Ši technika leidžia nesuvokiamas, nepriimtinas idėjas, neįsivaizduojamus reiškinius paversti politikos aktualijomis, politine norma. Dž. Overtonas žuvo tragiškoje aviakatastrofoje ir po mirties šis socialinių pakeitimų modelis buvo pavadintas jo vardu – Overtono langas.

Overtono lango sistema leidžia, atrodytų, neįmanomus, prieštaringai vertinamus reiškinius paversti priimtinais ir galiausiai įteisinti juos įstatymų pagalba. Tai vyksta „galimybių vėduoklės“ principu, transformuojant atmestinus, visuomenės moralei visiškai nepriimtinus reiškinius, palaipsniui verčiant juos viešai svarstomomis politikos aktualijomis, padarant juos priimtinais visuomenei ir galiausiai – įtvirtinant įstatymais. Ši technologija gerokai pranoksta įprastą „smegenų plovimą“.

Norėdami iliustruoti šios sistemos veikimą, aptarkime kokį nors sveiku protu nesuvokiamo ir visiškai nepriimtino reiškinio, pavyzdžiui, kanibalizmo, piliečių teisės valgyti vienas kitą, idėjos legalizavimą. Visi puikiai suvokiame, kad šiuolaikinėje visuomenėje tokia idėja yra absoliučiai nepriimtina. Tai reiškia, kad tokios idėjos legalizavimas yra „nulinėje galimybių lango fazėje“. Pabandykime panagrinėti, kaip ši sveiku protu nesuvokiama idėja gali būti realizuojama pereinant visas galimybių lango fazes. Parodysime, kaip ji gali tapti ne tik priimtina, bet netgi privaloma.

Visuomenės požiūriu, kanibalizmas pasibjaurėtinas, diskusijos šia tema nevyksta nei spaudoje, nei privačiuose svarstymuose. Taigi pirmoji galimybių lango užduotis – nesuvokiamą ir neįsivaizduojamą, visiškai nepriimtiną kanibalizmo reiškinį paversti radikalia idėja. Iš tiesų – juk gyvename laisvoje, demokratinėje šalyje, kurioje egzistuoja žodžio laisvė. Kodėl gi negalime pakalbėti apie kanibalizmą? Mokslui, pavyzdžiui, iš viso nėra draudžiamų temų, mokslininkai privalo nagrinėti įvairiausius reiškinius. Tai kodėl nesurengus simpoziumo egzotiškų genčių (pavyzdžiui, Polinezijos) ritualų aptarimui? Pateikę faktus ir moksliškai išnagrinėję šiuos ritualus, turėsime autoritetingą ir pagrįstą nuomonę apie kanibalizmo reiškinį. Taip mes parodysime, kad galima apie tai kalbėti išlaikant mokslinį nepriekaištingumą. Taigi, Overtono galimybių langas jau pajudėjo. Pirmojo galimybių lango judesio rezultatas – imta diskutuoti apie šį, iki tol visiškai nepriimtiną ir atmestiną, reiškinį. Panaikintas tabu šia tema, sulaužytas problemos vienareikšmiškumas.

Kita užduotis – transformuoti reiškinį iš radikalaus į šiek tiek priimtiną ir pakeisti visuomenės nuomonę: nuo visiško neigimo ir nepriėmimo į šiokį tokį pakantumą. Tam reikia, kad vykstančių mokslinių diskusijų fone atsirastų kažkokių radikalių kanibalų grupė. Užteks jiems tik pasireikšti, pavyzdžiui, internete, ir šie pareiškimai tuojau bus pastebėti bei imti cituoti visose masinės informacijos priemonėse. Šiame etape cituojami mokslininkų pasisakymai – juk negalima neigti pažinimo teisės. Atsisakantiems diskutuoti šia tema imamos klijuoti fariziejų ir veidmainių etiketės. Tuo pat metu smerkiant atsilikusį, davatkišką požiūrį, kanibalizmo reiškiniui suteikiamas priimtinesnis pavadinimas – pavyzdžiui – antropofagija. Vėliau šis terminas bus pakeistas dar kitu, pastarąjį taip pat pripažinus įžeidžiančiu. Naujų įvardinimų tikslas – nukreipti problemos esmę nuo jos įvardinimo, atskirti žodžio formą nuo jo turinio, atimti kalbinės išraiškos priemones iš ideologinių priešininkų. Kanibalizmas virsta antropofagija, o vėliau – antropofilija, keičiant pavadinimus panašiai kaip nusikaltėliui pavardes ir asmens dokumentus. Tuo pat metu prisimenamas ir ištraukiamas koks nors istorinis, mitologinis, ar tiesiog išgalvotas, svarbiausia – legitimus precedentas. Pagrindinė šio etapo bakchanalijos užduotis – naudojantis bent vienu istoriniu pavyzdžiu pavaizduoti, kad žmonių valgymas retkarčiais ar iš dalies gali būti laikomas nekriminaliniu reiškiniu.

Kitas, trečiasis Overtono galimybių lango žingsnis – paversti nagrinėjamą reiškinį iš įmanomo į racionalų, protingą. Remiantis pateiktais istoriniais precedentais, bandoma teigti, kad noras valgyti savo gentainius žmonėms yra įgimtas. Kartais, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, tai tampa būtina ir neišvengiama. Be to, yra žmonių, norinčių, kad juos suvalgytų. Taip antropofilai išprovokuojami. Mes juk žinome – uždraustas vaisius visuomet saldus. Laisvas žmogus laisvoje visuomenėje turi teisę pats spręsti savo problemas. Nereikia slėpti informacijos – tegul kiekvienas pats apsisprendžia kas jis – antropofilas ar antropofobas? Ir iš tikrųjų, ar antropofilija išties kenksminga – juk tai neįrodyta?

Ketvirtoji galimybių lango stadija – nuo protingo iki populiaraus. Tam tikslui visuomenės sąmonėje kurstomos aistros – kuriamas mūšio laukas problemos sprendimui. Šiame etape labai svarbu kanibalizmo idėją sustiprinti populiariuoju turiniu, susiejant jį su istorinėmis, mitologinėmis ir, jei įmanoma, su dabartinėmis asmenybėmis, pasižyminčiomis populiarumu visuomenėje. Antropofilija tampa nuolatine masinės informacijos priemonių tema, įsiskverbia į populiarias laidas, žmonės valgomi populiariausiuose masiškai rodomuose filmuose, šis reiškinys apdainuojamas dainose, įamžinamas videoklipuose. Vienas naudojamų metodų –„apsižvalgyk aplink“: „Ar jūs nežinojote, kad tas įžymusis kompozitorius yra antropofilas?“; „Anas visiems gerai žinomas lenkų scenaristas, pasirodo, buvo antropofilas visą gyvenimą. Buvo persekiojamas ir kentėjouž tai. Koks siaubas! Tai kurgi demokratija?“; „O ar jūs žinote, kiek jų buvo įkišta į psichiatrines ligonines, kiek buvo ištremta, atėmus pilietybę? Beje, kaip Jums naujasis Lady Gagos klipas „Eat me baby“?

Šiame etape nagrinėjama tema paverčiama topu ir tampa nuolat atsinaujinančia ir be paliovos vystoma masinės informacijos priemonėse, pramogų versle ir politikoje. Kad būtų pateisinti legalizavimo šalininkai, bandoma „sužmoginti“ nusikaltėlius, kuriant teigiamą jų įvaizdį, remiantis palankiomis jų charakteristikomis, nesusietomis su pačiu nusikaltimu. Pavyzdžiui: „Jie gi menininkai. Na, suvalgė, ir kas čia tokio? Jie juk myli savo aukas, suvalgydami išreiškia savo nuoširdžią meilę. Antropofilai patys yra aukos, juos taip išauklėjo, o gal tokiais gimė?“ ir t. t. „Papasakosime tragiškos meilės istoriją: jis norėjo suvalgyti ją, ji taip pat to norėjo. Ar mes galime juos teisti už tai, ar turime teisę nuteisti žmones už jų meilę?“

Penktoji Overtono galimybių lango stadija – nuo populiaraus iki politinio, kai išpopuliarintas reiškinys perkeliamas į politikos aktualijas. Šiame etape pradedama rengti teisinė bazė, konsoliduojasi ir išlenda iš šešėlio lobistinės grupės, publikuojami surengtų visuomenės viešų apklausų duomenys, neva palaikantys kanibalizmo idėjos šalininkus. Visuomenės sąmonėn įskiepijama nauja dogma: žmonių valgymo draudimas – neleistinas. Tai klasikinis liberalizmo patiekalas. Tolerancija, panaikinanti bet kokius tabu, nuvertinanti ir draudžianti bet kokią informaciją apie visuomenei pavojingus nukrypimus.

Šiame galimybių lango etape visuomenė jau palaužta. Priimti atitinkami įstatymai, sulaužytos žmogiškosios egzistencijos normos. Toliau šis reiškinys neišvengiamai pasieks mokyklas ir vaikų darželius, o tai reiškia, kad kita karta išaugs neturėdama galimybių išgyventi.

Taip vyko legalizuojant pederastiją – dabar jie reikalauja vadinti juos gėjais. Šiandien mūsų akyse Europoje vyksta incesto ir vaikų eutanazijos legalizavimas.

Overtono aprašytas galimybių langas geriausiai yra realizuojamas tolerantiškoje visuomenėje. Tokioje visuomenėje, kuri neturi idealų ir iš jų kylančio aiškios skirties tarp blogio ir gėrio suvokimo. Jūs norite papasakoti, kad Jūsų motina – kekšė? Norite parašyti apie tai straipsnį laikraštyje, žurnale ar internete? Norite apie tai dainą sukurti? Įrodyti visiems, kad būti kekše yra visiškai normalu ir netgi būtina – tai ir yra ne kas kita, kaip aukščiau aprašyta technologija. Ji grindžiama principu „viskas galima“. Nėra tabu, nėra nieko švento. Nelieka sakralių sąvokų, kurių revizavimas draudžiamas, o nešvarūs bandymai tai padaryti nedelsiant baudžiami. Viso to nebelieka. O kas lieka? Taip vadinama „žodžio laisvė“, virtusi „nužmogėjimo“ laisve. Mūsų akyse vieni po kitų šalinami užtvarai, saugantys visuomenę nuo susinaikinimo. Kelias į pastarąjį tampa vis atviresnis.

Galvojate, kad nieko neįmanoma pakeisti? Teisingai – pavienis žmogus mažai ką gali padaryti. Tačiau kiekvienas mūsų turi pareigą išlikti žmogumi, o žmogus turi sugebėjimą spręsti bet kokias problemas. Ir ko negali vienas, lengvai padarys bendros idėjos vienijami žmonės. Apsižvalgykime aplink.

Pagal Nikitos Michalkovo laidą „Overtono langas. Kanibalizmas kaip gyvenimo norma“ parengė Dainius Vaičiūnas

Pasidalinkite su kitais!