Odė Viešpaties energijoms: vaizdiniai iš atminties

Pasaka

Nesvarbu, ką visas pasaulis mano apie religinį išgyvenimą, tačiau tas, kas jį patyrė, gavo didžiulį lobį, dovanojusį jam gyvybės, prasmės ir grožio šaltinį, suteikusį pasauliui ir žmonijai naujo žavesio.

Karlas Gustavas Jungas

1.

Viešpats, laikomas rankose. Uždarytas nedidelėse, miškais kvepiančiose, raižytose dėžutėse abipus kelio – o kaip gražiai jas parodė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis! Sakoma, koplytstulpius, ikonas, murti ar kitas dievotas formas gali apreikšti tik labai pūslėtos, laiko ir atsidavimo nualintos rankos bei švarios, švelniai šilkinės širdys. Tas, kuris dėžutėse, savo malonę dalina visad be priežasties; vis dėlto dėl jos reikia truputį pasistengti – belst, kad būtų atidaryta. Gal net ir skambint ar koja paspirt – idant tikrai išgirstų. Stengtis – šį tą prarandant, kai ką atrandant. Mes ilgimės to, kas paliestų mus iki pat pašaknų, kas mylėtų mus taip beatodairiškai, jog net padarytume bet ką – ir atsisakytumėm bet ko – tam, kad išlaikytume su juo ryšį. Bet ir patys turime įdėti pastangų judėdami gilyn. Taigi dalis dvasinės praktikos – tai užduotis grąžinti žvilgsnį į šventumą vos pasitaikius galimybei ir leisti dvasiniam, o ne materialiam, ilgesiui mus užpildyti.[1]

Protui, žinoma, sudėtinga pamest kokį ilgai popintą prisirišimą, tačiau, ak, kokia laimė – Viešpats atima tik tai, ko nereikia, išlaiko tai, ką vertingo jau turim, o prideda tai, ko dar trūksta. Tereikia išdrįsti paleisti, atleisti, galiausiai – priimti. Todėl aš ir sakau, kad po geru eilėraščiu neturi būti poeto pavardės, nes jis yra tik laidininkas, tarpininkas. Juk poeziją diktuoja kažkas kitas – galima būtų sakyti Dievas, bet skambės kiek arogantiškai. Bet kokiu atveju, kažkas, didesnis už tave. Po tuo, kas ateina per tave, neturėtų būti tavo pavardės.[2]

Giliausia poezija gimsta ir įsirango vidiniuose užpečkiuose bei koplytstulpiuose tada, kai pajuntu, kad viskas, ką matau, girdžiu, jaučiu, pažįstu, yra to, kuris aukščiau, tėkmė. Net ir aš pati – jos dalis. Nieko pati iš tikrųjų neturiu. Nieko iš tikrųjų nežinome. Tik tie, kurie tai supranta, gali kažko išmokti.[3] Arba: Turi išsivalyti tai, ko esi pilnas, kad prisipildytum tuo, ko neturi.[4] Būtent todėl kūryba – tai širdies veidrodžio valymas, tai tarnystė, dvasinė praktika. O dvasios pratybos – be galo ilgas kelias, apstatytas koplytstulpiais ir nusėtas duobėmis, prie kurių nuolat suklumpi, kad pažvelgtum į save, kad išgertum save iki dugno, kad atvertum tuščią, švarią, gyvą, priimančią erdvę. Nuostabiai šviesus, ilgas ir aukštas kelias savęs, Viešpaties dalies, link; M. K. Čiurlionio Pilis. Pasaka.

Kaip ramu žinant, kad net ir tos sienos, retkarčiais prieinamos, – vis iš ten pat. Viešpats, į kurį galima atsiremti truputį pavargus. Vidinės kliūtys ir atramos, išorinės sienos, Viešpats lyg siena. Vis viena ir ta pati mintis nuolat ramybės neduoda: kur patogiau ir šilčiau prisiglaudus. Bet ir vėl reikia eiti… Dažnai pajuntu kankinantį nuovargį. Žinoma, kaip nenuvargsi įvairius šunkelius išbraidęs! Bet kiekvieną kartą, kai pažvelgiu Tau į akis, man rodos, kad mano užspausta siela atsitiesia, o nuvargusios kojos pailsi…[5]

 2.

Viešpats, laikomas rankose. Viešpats poezija. Visas gyvenimas – vien skaidri, šviesi sielų poezija. Visada vingiuojanti, trapi ir švelni it rūkas virš Nemuno. Vidinis pokalbis visada šiek tiek įtemptas – kas, jei ne šis virpantis suklusimas jį ir nuskaidrina? Viskas – vien laiko tėkme apsamanojusios dėžutės – Dievo nameliai – šalia kelio. Šalčiu ir lietumi patinusios, kaitria saule, pavasario vėju glostomos Viešpaties kojos. Prie kojų – našlaitėlės ir broliukai, žvakių liepsnelės. Kartais močiutės, suklumpančios maldoje. Viešpats, kabantis pas tas močiutes ant sienų. Liepsnojanti Viešpaties širdis ir Viešpats širdyse. Visada truputį bauginęs, dominęs ir nesu(p)rastas. Dabartinėmis, netobulos materialios egzistencijos sąlygomis, mes nematome Aukščiausiojo Viešpaties, nes mūsų regėjimas yra netobulas. Tačiau <…> trokštantiems išvysti Viešpatį materialiomis akimis Jis suteikia tą malonę, pasirodydamas vadinamąja materialia forma, kad galėt[um] Jam tarnauti[6]. Pirštais apčiuopiamas Viešpaties pavidalas, laimei, nesiskiria nuo vien tik siela priliečiamo. Štai! ta akimirka, skirianti namą nuo Dievo namų. Vidiniai koplytstulpiai, ikonos ir murti. Ne šiaip sau dėžutės.

Ak, Viešpats, laikomas rankose. Mylinčiomis plačiomis akimis, ekstazėje virpančiomis, stingstančiomis ir trumpėjančiomis galūnėmis – mano ar Jo? Džaganatha. Visatos Viešpats, prie kurio galima vaikiškai glaustis, Dievukas. Vaikystėje viskas būna paprasčiau ir artimiau: Dar gyvi, dar mato tie langai,/ Pro kuriuos vaikystėj viskas tikra./ Medžių šakos lyg ilgi nagai/ Visą naktį grabalioja stiklą./ <…> Jie gyvi. Jie mato tie langai,/ Tik pro juos, deja, ne viskas tikra…[7] Kur šiandien tie keisti laikai, kuomet kiekvienas akmuo lauke – draugas, kiekviena sutikta varlė pasakoja istorijas, o vėjas, gaudomas delnais, tampa aksioma, kad tas, kuris aukščiau, vis tiek yra čia, yra artimas, paprastas ir įgimtas. Ir visada bus – visus metus, dešimtmečius, gyvenimus, visą amžinybę. Mano vaikystė, tavo vaikystė, tautų vaikystė – kas visa tai? Tik iliuzija. Amžina sielų vaikystė. Esam blykčiojančios mažos neatskiriamos begalinio Dievo dalelės: amžinos, nesunaikinamos, žinančios ir palaimingos. Sač-čid-ananda. Todėl pažinti Jį – suvokti save. Į save per save.[8] Aksioma a priori, rodos, jauste jaučiama, priliečiama, be galo paprasta, o vis dėlto tokia svari ir neapčiuopiama. Stebėti ir stebėtis: Žinau, Viešpatie, kad Tavo takai tiesūs! Ir uolius Tavo kelių keleivius vadiname „rectus ac simplex“ – „tiesūs ir paprasti“.[9]

Tai siela vis stebi ir stebisi; juk jai visas laikas – didi amžinybė. Tik kaip lengvai apie tai pamirštu, kaip greitai suaugu, žaisdama iliuzinėmis normomis, taisyklėmis, kategorijomis mano-tavo-mūsų-neliesk ir visuotinai priimtais laikinumais: Dirbame savo kasdieninius darbus dar  įnirtingiau ir beatodairiškiau, nei reikia,  kad išgyventume, nes tada nebereikia rasti laiko sustoti ir pagalvoti. Skubėjimas tapo visuotiniu, nes visi bėga nuo savęs.[10] Taip gera prisikurti apie save teorijų – aš šis, aš tas, aš bet kas, tik ne tas amžinas vaikas, gaudantis vėją delnais: Tavo keliai tiesūs. Tik aš kraipau juos. Ir taip dažnai teisinuosi ir nuo aukos bėgu…[11] Širdžių alkai, aukurai ir vidinių namelių Dievukai ima ir išblėsta, užsiveria, vos vos švytuoja it (ne)išgyventų gyvenimų šešėliai: [į]tampa yra tai, kuo manai, kad turi būti. Ramybė yra tai, kuo esi.[12] Ramybės atšvaitai ir šešėliai, kuriuos taip įnirtingai ir beatodairiškai vejuos.

 3.

Apie sapną šešėliuose: regėti, kad ir kas esi. „Pirmiausia pabaigsiu piešti, tuomet nubusiu.“ Sąmoningas sapnas. Lape tamsa ir tuštuma. Aklina juodynė – tokia tiršta, kad gali pirštais žarstyti. Neįžvelgiama, nepertraukiama, nors ir nepernelyg baisi. Suodžiai, kuriais apsineši akimirka po akimirkos, metai po metų, gyvenimai po gyvenimų. Ir tik viršuje, dešinėje, pačioje širdies tamsos kertelėje, – nenusakomai švytintis angelas. Ak, ar įmanoma rasti įrankį, kuris padėtų paaiškinti neišreiškiama – šitą angelišką švytėjimą? Kur paletė toms paslaptims, kur duoda tik priliesti? Vis dėlto pabundi tuomet, kai neišreiškiamumas įgauna formą – vienas dažų sluoksnis pamažu dengia kitą, skaidri perregima tamsa užsikloja tiršta, aklina tuštuma. Japonai skiria daugybę juodos atspalvių, o širdys visus juos pažįsta dulkėmis vidiniame veidrodyje. Angelas, nugalintis demoną. Sapnuoti nuskaidrėjimus. [13]

Viešpatie, nebemoku mąstyti ne savaime-suprantama-nes-taip-paprasčiau sapnų ir užvėrimo kalba, nežinau kelių ir tik klaidžioju šiame uždarume. Nebemoku mylėti. Ir tik pajutus nenumaldomą sielos perštėjimą drįstu klausti, pamažu lenkdama galvą: kodėl nežavi Visažavintis? Kur tos prigimtinės amžinų vaikysčių aksiomos, kur visi a priori? Viskas sapne, miega. Dėl to Jis siunčia savo bepriežastinę malonę, siunčia atsidavusius ir tuos, kurie dar Jo neprisimena, siunčia pamokas ir netgi save patį – kad ir vėl pajustume galį priliesti, galį turėti, galį mylėti. Su pagarba lenkiuosi visiems pasiaukojusiems Viešpaties pasekėjams, kurie kupini užuojautos puolusioms sieloms ir lyg troškimų medžiai gali išpildyti visų norus. Tik tuomet tamsiausioje sapno kertelėje kažkas nušvinta.

Ak, tai Viešpats, laikomas rankose. Sieloje. Aprengtas dailiais drabužėliais, papuoštas trapiomis stiklo karoliukų, šilko juostelių ir svaigiai kvepiančių gėlių girliandomis bei įsuptas į trapius pūkinius nėrinius. Už lango sniegas, tamsa ir keistai nutilęs laiko sukimasis. Važiuojam namo, vežam Dievą. Vidinė šventykla su visais būtinais atributais: Dievas, Mokytojas, Tulasi. Begalinė ramybė, tyla ir visus sujungiantis susikaupimas. Buberiškas sielų kalbėjimas.

Viešpats, laikomas rankose. Be galo sunkus Viešpats. Ar įmanoma rasti įrankį, kuris padėtų paaiškinti neišreiškiama – tarnystę? Nesitikėk, kad Dievas bus lengvas. Širdis – it per daugelį amžių nėkart nenublizgintas veidrodis, jos valymas gali truputį užtrukti.[14] Perštintys sielos raumenys; Viešpats, lotoso pėdomis liečiantis tirpstančius delnus. Kartu keliaujantis ir rodantis kelią. Divenire[15] – groja Ludovico Einaudi. Nulla si crea, nulla si distrugge, ma tutto subisce trasformazioni.[16] Groja ramiai, paprastai, tarsi žinodamas – galbūt jam duota priliesti. Dievas juodais juodais plaukais, amžinas sruogų plevenimas – tai vadinama shyam, slaptingoji Dievo spalva. Iškėlęs aukštyn rankas ir dailiai šokantis tyrą džiaugsmą bei meilę. O aš tiktai tokiu Dievu tikėčiau, kurs šokti moka.[17] Viešpats, pasirodęs savo atsidavusiojo asmenyje, kad patirtų, ką reiškia begalinis nuolankumo tyrumas ir visaapimanti tikinčiojo meilė. Štai Jis! Viešpats, ekstazėje šokęs ir nuostabiai dainavęs – kur tada buvome mes, Nyče?

  4.

 Viešpats, žengiantis milijoną žingsnių mūsų link, jei tik mes žengiam bent vieną Jo kryptimi. Tik pravėrus širdies langus pro juos įspįsta nedrąsus, bet visaapimantis meilės spindulys. Ir nubėga kūnu šiurpulys/ Lyg per seną kūdrą šaltas vėjas/ Iš pat ryto langas ima lyt,/ Kol vienam kamputy prašviesėja.[18] Atverties spindulys. Jausmas, kurio pats neapimsi, nebent tik panirsi, tik priliesi ir laikysi įsitvėręs – taip, kaip, sako, skęstantis tveriasi šiaudo. Vienas žingsnis už milijoną. Eime kartu šokti, Nyče?

Sunku paaiškint, kur, kaip ir kada išmoksti šokti. Jei viskas – Viešpaties energijos ir apraiškos, jei laikas – vien amžinybė, tuomet pirmi mokytojai nebūtinai tik mokykloje. Sako, nereikia tikėtis, kad Viešpats pasirodys lengvai suvokiamu pavidalu. Ar ieškom Dievo, ar kažko, kas tarnautų mums?[19] Užuot užklydęs toks, kokio mes, dvasinės kataraktos apimti, net matyt nenorėtume, Jis ateina savo energijų pavidalu. O mes nemokam ir nenorim regėti, jog Dievo dvasia iš tiesų visur ir visame kame, ir ieškom jos kažin kokiose tolybėse. Tačiau Dievas yra ne tik ten, bet ir čia pat, taip arti, kad žiūrėdami į tolį jo nepastebim…[20] Viešpats, siunčiantis savo energijas, kad mokytų šokti ekstazėje iš jaudulio stingstančiomis galūnėmis. Viešpats, laikomas rankose. Viešpats daiktuose, savo apraiškose. Viešpats žmonėse, akimirkose, amžinybėje, sielų pokalbiuose. Viešpatie, leisk man į Tave atsiremti.

Apie pokalbį: Didelės spalvotos gėlės, apkabinančios erdvę ir mus. Svaigus, bet švelnus jazminų, vyšnių, pakalnučių ir kitų gėlių kvapas, sklindantis iš širdies į širdį, apsupantis subtiliuosius ir net fizinius kūnus. Visa tai tarsi energetinės rankos siekia vienos kitų, susiliečia, susipina, tampa vienu. Begalinė šviesa, šiluma ir lengvumas. Dar kažkas sunkiai apčiuopiamo. Ar yra toks įrankis, kuris paaiškintų neišreiškiama? Tik tas begalinis spinduliuojantis ir švelniai ore – o gal veikiau vienalaikėje sustojusioje erdvėje, savotiškoje begalybėje ir amžinybėje, tame, kas nekinta, – tarsi sproginėjantis spalvingas gėlių ir kvapų žaismas. Gėlės iš širdies į širdį. Vos keli žodžiai iš lūpų į lūpas, o už jų – lengva mylimojo šypsena, mano (nebe)slaptas jaudulys ir toje spalvomis švelniai sproginėjančioje erdvėje vykstantis visai kitas pokalbis. Šviesmečius ir dar daugiau gilesnis. Trunkantis ne akimirką, bet amžinybę; bet kokiomis proto, intelekto konstrukcijomis sunkiai suvokiamas, bet taip gerai širdimi jaučiamas. Dviejų širdžių atvertis.

Taip sugrįžta mylimieji. Šitaip pasirodo Viešpats ir leidžia vėl Jį pamiršti. Taip tapoma visomis vėjo spalvomis, išmokstama šokti ir, ak, štai! kaip iki dugno ir koplytstulpių išskobiamos širdys, pritrinamos pūslės delnuose, nuvalomi vidiniai veidrodžiai. Štai tas rūkas virš Nemuno, tas dieviškas angelo švytėjimas, tas buberiškas pokalbis, išsisklaidantis virš mūsų galvų, bet niekur nedingstantis. Štai! žmogus – ecce homo, Nyče? Štai laikas, štai žodžiai: Aš tikiu, kad Dievo žodis sušvinta man prieš akis tarsi krintanti žvaigždė, o meteorito akmuo tik liudys apie jos liepsną, bet jos man neužgoš; ir aš pats galiu tik liudyti šviesą, o ne, paėmęs akmenį, sakyti: štai ji.[21] Viskas – Viešpaties energijos, visi žodžiai Jo. Nieko savo neturiu. Kaip dėl to lengva.

 

*****

[1] Cituojamas Sačinandana Svamis: “We long for something to touch us to the core, to love us so completely that we will do anything – and let go of anything – to stay in contact. But we have to do our part to dig deep, so part of the work of spiritual practice is to shift our focus back to the sacred at every opportunity and allow spiritual, not material, longing to fill us.”
[2] KAJOKAS, D. D. Kajokas: nesmagu, kad vis dar poeziją rašau. Interviu. [žiūrėta 2013-12-24]. Prieiga internete: http://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/dkajokas-nesmagu-kad-vis-dar-poezija-rasau-317553#.UsKmU9JdVHQ.
[3] Cituojama iš: JANKAUSKAS, V. Kita koja, vėl: 9 PAPRASTI IR VEIKSMINGI BŪDAI MOTYVUOTIS. [žiūrėta 2013-12-24]. Prieiga internete: http://mindgasmic.com/ese114.htm?utm_source=streamsend&utm_medium=email&utm_content=20237021&utm_campaign=KITA%2520KOJA%2520V%25u0116L%25202014-%2520be%2520likimo%2520ironijos%2520ar%2520pirties%2520.
[4] Ten pat.
[5] TĖVAS STANISLOVAS. Atsidūsėjimai. 2003, 8.
[6] Perfrazuojama iš: BHAKTIVEDANTA SVAMIS, A. C. Śrī Īśopaniśada. 2013, 23.
[7] MARCINKEVIČIUS, J. Langai. [žiūrėta 2013-12-24]. Prieiga internete: http://kernius.net/justinas-marcinkevicius-langai.
[8] Taip vadinasi grupės „Airija“ daina.
[9] TĖVAS STANISLOVAS. Atsidūsėjimai. 2003, 8.
[10] Cituojama iš: JANKAUSKAS, V. Kita koja, vėl: 9 PAPRASTI IR VEIKSMINGI BŪDAI MOTYVUOTIS. [žiūrėta 2013-12-24]. Prieiga internete: http://mindgasmic.com/ese114.htm?utm_source=streamsend&utm_medium=email&utm_content=20237021&utm_campaign=KITA%2520KOJA%2520V%25u0116L%25202014-%2520be%2520likimo%2520ironijos%2520ar%2520pirties%2520.
[11] TĖVAS STANISLOVAS. Atsidūsėjimai. 2003, 9.
[12] Cituojama iš: JANKAUSKAS, V. Kita koja, vėl: 9 PAPRASTI IR VEIKSMINGI BŪDAI MOTYVUOTIS. [žiūrėta 2013-12-24]. Prieiga internete: http://mindgasmic.com/ese114.htm?utm_source=streamsend&utm_medium=email&utm_content=20237021&utm_campaign=KITA%2520KOJA%2520V%25u0116L%25202014-%2520be%2520likimo%2520ironijos%2520ar%2520pirties%2520.
[13] Sapnuota seniai, gal 2010-aisiais, o pabusti pavyko… pavyko?
[14] Pasakė kažkas kažkada iš praeities.
[15] It. divenire – daugiaprasmis žodis, galintis reikšti: tapti, keistis, augti, keliauti arba atvykti.
[16] Išvertus iš italų kalbos tai reikštų: „Niekas nesukuriama, niekas nesunaikinama, viskas patiria transformacijas.“
[17] NYČĖ, F. Štai taip Zaratustra kalbėjo. Prieiga internete: http://www.tutkus.com/lt/neformatas/skaitiniai/nyce/skaitymas_rasymas.htm.
[18] MARCINKEVIČIUS, J. Langai. [žiūrėta 2013-12-24]. Prieiga internete: http://kernius.net/justinas-marcinkevicius-langai.
[19] Iš kažkurios Bhakti Ananta Krišna Gosvamio paskaitos.
[20] TĖVAS STANISLOVAS. Atsidūsėjimai. 2003.
[21] BUBERIS, M. Dialogo principas II. p. 56

Pasidalinkite su kitais!