Ir Jūs, ir aš esame ne kartą girdėję: „Klausyk savo vidaus.“  Bet kažkodėl neišgirdome. Gal dėl to, kad nesiklausėm? O gal dėl to, kad nesame tikri, ar tai iš tikrųjų mūsų vidus, juk lengva pasiklysti aplinkinių nuomonėse. O gal nėra ko klausyti, nes esame taip susijungę su savo vidumi, jog išgyvename vidinę pilnatvę. Va tiek va ir dar milijonai priežasčių…

Kiekvienas iš mūsų esame susipažinę su savo vidumi. Vieni daugiau, kiti mažiau, bet tikrai visi esame išgyvenę  jausmą kada aplinkoje kažkas vyksta ir tik mes viduje žinome – kažkas negerai. Atrodo sėdi du žmonės darbo vietoje ir daro tą patį, tik vienas iš jų šypsosi ir yra laimingas, o kitas žino, kad kažkas yra negerai. Gyvename santykiuose, kuriuose išoriškai esame apsitvarkę pagal visuomenės normas, tačiau viduje žinome – kažkas negerai. Ir taip kasdien nusiviliame aplinka, nes žinome, kad kažkas yra negerai, o kas negerai jau nebežinome. Leidžiame sau pasiklysti ir įtikėti tiesa, jog va toks va yra tas gyvenimas. Priklausomai nuo mūsų praeities, dar sugebame prisirinkti aplinkinių nuomonių „ jog patys nusipelnėme, „esame tik to verti.“ Ir taip priėmę  savo gyvenimą, kaip vienintelį egzistuojantį scenarijų  ir sukūrę keletą protingų pasiteisinimų kitiems (na,  kad jie nesikištų)  mes ramiai užmiegame.  Apsikabiname savo saugumą ir nuolatos kartojame savo alibi, jeigu kažkas kėsintųsi netikėti mūsų gyvenimo teisingumu. Bet gyvenimas šiuo atveju yra kiek gudresnis, o mūsų vidus kalba taip garsiai, kad nuo jo pabėgti neįmanoma. Pasaulis nenori, kad mes miegotume, o vidinis balsas puikiai žino savo darbą ir nuolatos pabudęs kalbasi su mumis.

Kažkas  iš Jūsų rato ateina pasidalinti savo laimingais meilės santykiais ir, jeigu Jūs esate nepatenkinti savais, viduje girdite – kažkas negerai. Skaitote žurnale, kaip kažkas išdrįso įgyvendinti savo svajonę – vidus pabunda ir vietoj laimės generuojamas pavydas. Ir taip visi kiti žmonės nuolatos žadina mūsų vidų, mūsų esybę, to net patys nežinodami. Žinome tik mes. Ir tikrai ne viskas mus paliečia gyvenime, paliečia tik tai, kas yra apie mus. Tai, kas mums svarbu. Tai, kas yra mūsų svajonės, laimė. Tačiau retas mūsų išgirdęs tokį ženklą imasi pokyčių. Dažniausiai labai greit pamirštame nukreipdami savo energiją kitur. Vėlgi, gyvenimas yra gudresnis, ir paprastai dauguma pradeda pabusti, kai atsiunčiamos konkrečios situacijos: ligos, nelaimės, kurios verčia priimti sprendimus čia ir dabar. Yra užtektinai gyvenimiškų patirčių iš kurių galime pasisemti išminties ir supratimo, jog neprivalome taip ilgai laukti.

Nestabdykime savo asmeninio augimo apsikarstę svetimomis tiesomis. Nemeluokime sau. Mes visi žinome visą tiesą apie mus pačius. Leiskime tai tiesai tapti stipresne nei realybė, kurioje pasirinkome gyventi. Kiekvienas iš mūsų turi ypatingą gebėjimą gyventi nuolatinėje laimėje, jeigu tik išmokstame klausyti ir pasitikėti savo vidumi. O tikėjimas mums suteiks vidinės jėgos priimant sprendimus, kurie šiandien atrodo nelogiški. Kiekvieno iš mūsų širdis pulsuoja gyvybe ir žinojimu, kartu sukurdama saugias duris į naują rytojų. Paklauskite savęs: „Jeigu viskas būtų įmanoma šiame pasaulyje, kaip atrodytų mano gyvenimas?“ ir „Kokius sprendimus priimčiau šią dieną, jeigu žinočiau, kad nieko neprarasiu?“ Klauskite savęs kuo daugiau klausimų, kol pajausite savo širdimi asmeninę tiesą. O kai ją pajausite, pasaulis pasirūpins, kad visos priemonės, kurių Jums reikia, būtų suteiktos. Jums tik reikės savo stiprybe įrodyti, jog esate pasiruošęs paleisti, ką turėjote ir priimti tai, ko nori širdis. Gyvenimas gali būti visoks ir nebūtinai toks, prie kurio esate pripratęs. Todėl, jeigu esate nelaimingi – nekentėkite. Linkiu Jums ir sau stiprybės. Na, o jeigu esate tie, kurie šiuo metu gyvena vidinėje harmonijoje, ačiū Jums, kad mus įkvepiate.

Jūsų Viltarė

Autorės „Facebook“ paskyra „Tau ir apie tave“

Redagavo Lina Šimelionytė