Kodėl turėtume nustoti skatinti savo vaikus siekti nuolatinės sėkmės

family-1404827

Vaikystė šiandien tampa vis labiau panaši į skubotą bėgimą suaugusiųjų gyvenimo link. Mes, būsimi ar esami tėvai, visuomenės dažnai esame skatinami tikėti tuo, kad vaikai atsiliks ir niekados nebus pilnaverčiai, jei iš jų ko nors nesitikėsime. Dažnai netgi jaučiamės esą blogi tėvai, jei nenustatome savo vaikams tam tikros sėkmės kartelės, kurią būtina pasiekti. Ir, žinoma, ji turi būti iškelta kaip tik įmanoma aukštai. Pasirodo, neretai didelius lūkesčius manome esant mūsų meilės vaikams išraiška.

Taip dar mums patiems nepastebint vaikų gyvenimai virsta nepertraukiama veiklos virtine – paklaikusiu tėvų įkvėptu apsėdimu pasiekti sėkmės ir laimės iliuziją, fantomą.

Degdami aistra iki tobulybės išpuoselėti savo vaikų „potencialą“, mes nuolatos dėl jų nepagrįstai jaudinamės, ad nauseam – viršydami visas įmanomas ribas – juos taisome, psichologiškai „žnaibydami“ dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Kuo aršiau stengiamės iki smulkmenėlių suderinti savo vaikų progresą, tuo labiau visuomenė skatina mus tapti priklausomais nuo įvairių „ekspertų“, galinčių „pataisyti“ vaikus, jei šie nesugeba pasiekti mūsų sukurtų standartų. Štai kodėl atrodo visai normalu tai, kad dauguma šiuolaikinių tėvų puoselėja panišką baimę, kad „kažkas negerai“ jų vaikams – jų socialiniam ir akademiniam brendimui.

Dirbu klinikine psichologe, todėl tėvai dažnai klausia manęs, ar jų vaikai nėra:

Per drovūs;

Per tylūs;

Per anksti subrendę;

Per agresyvūs;

Per impulsyvūs;

Per mažai užimti;

Per mažai motyvuoti;

Per mažai atsakingi;

Per smulkmeniški;

Per jautrūs;

Per tingūs;

Per mažai susitelkę…

Vadinu tai „žodžio „per“ tironija“. Šios ir nesuskaičiuojama daugybė kitų frazių, prasidedančių žodžiu „per“ – tai tėvų nerimo, nusivylimo, netgi kaltės dėl to, kad yra „netinkami tėvai“, išraiška. Viso to priežastis iš tiesų yra baimė.

Modernios visuomenės liguista obsesija dėl vaikų ateities sėkmės – tokios, kokią ją įsivaizduoja tėvai – patiems vaikams užkrauna nelengvą naštą: jie verčiami nuolatos desperatiškai siekti neįmanomų standartų ir nepasiekiamų tobulumo lygių. Tokia našta psichologiniu požiūriu bet kuriam vaikui yra liguista, nepalanki.

Neretai vaikams nepavyksta pasiekti tėvų sukurtų idealų, kokie jie turėtų būti, nes jų prigimtinis temperamentas ar vidiniai troškimai yra visiškai kitokie, priešingi tėvų iliuzijoms. Tokia situacija gali turėti tragiškus padarinius: tėvų nusivylimas dažniausiai vaikams turi žalojantį poveikį.

Begalė vaikų šiandien gyvena apimti gėdos ir kaltės jausmų, nes negali elgtis taip, kad tėvai būtų patenkinti. Tai gali paskatinti vaikus ieškoti liguistų būdų, kaip atsikratyti gėdos, kad yra nepilnaverčiai: neretai tokie vaikai nebesugeba susikaupti mokykloje, patiria pykčio proveržas, o kartais net atgręžia šį pyktį į save ir ima įvairiais būdais save žaloti.

Savų lūkesčių projektavimas į vaikus emociškai atskiria mus nuo jų tarsi Didysis kanjonas.

Patirdami tokius jausmus vaikai ima pamažu tolti patys nuo savęs, praranda ryšį su vidiniu, tikruoju „aš“. Įsivaizduokite, jei jums nuolatos kas nors sakytų, kad privalote būti kitoks, negu esate… kaip jaustumėtės?

Nuolatiniai mūsų reikalavimai nesuteikia vaikams jėgų, priešingai, tada jų kasdienybę persmelkia nuolatinės abejonės dėl jų vertės ir vietos gyvenime. Labiau negu bet kas kitas, nepamatuoti lūkesčiai atitolina mus nuo savo vaikų, nes jie intuityviai jaučia, kad nėra pripažįstami tokie, kokie yra, ir tuo kelia mums nusivylimą. Jei projektuojame vaikams savus lūkesčius, o ne leidžiame jų natūraliems polinkiams atsiskleisti spontaniškai, emociškai atskiria mus nuo jų tarsi Didysis kanjonas. Šiam santykių „plyšiui“ gilėjant, pamažu jį pripildo nerimas – nerimas, kurį jaučiame ne tik dėl vaikų, bet ir patys dėl savęs.

Klaidingai suvokdami šio nerimo ištakas, dažnai manome jį esant ženklu, kad vaikus reikia „dar truputį paspausti“. Imame galvoti: „Ak, mano vaikai nelaimingi greičiausiai todėl, kad nepakankamai stengiasi ar nepakankamai daug pasiekia“, – ir pradedame juos dar labiau spausti. Apmaudu, bet mes, tėvai, nė nenutuokiame, kad toks dirbtinis „įkvėpimas“ tik dar labiau atitolina mus nuo savo vaikų.

Žinoma, jokie tėvai nenorėtų žinoti, kad kelia savo vaikams žalą: jei tik suvoktų, kad nepamatuoti lūkesčiai iš tiesų vaikus gniužto, o ne padeda, jie iškart nustotų juos kūrę. Mes vėl ir vėl keliame įvairius reikalavimus savo vaikams tik dėl to, kad esame šventai įsitikinę, jog „viskas tik jų labui“.

Kodėl? Nes taip patys buvome užauginti. Nes augome manydami, kad laimė ir džiaugsmas – tai daiktai, kuriuos galima įsigyti už pasiekimus, prašmatnias mokyklas, prabangių namų adresus ar kitus statuso simbolius. Štai kodėl taip spaudžiame savo vaikus – kad galiausiai jie galėtų pasiekti tą laisvę, kurios patys taip trokštame.

Tačiau šį maniakišką spaudimą savo vaikams galėsime nutraukti tik tada, kai atsigręšime į tikrovę ir suvoksime, kad laisvė, laimė ar taika – tai ne produktai, kuriuos galima įgyti išorinėmis priemonėmis. Tai įmanoma tik tada, kai pradėsime vaikus mokyti, kad jiems nereikia „įgyti identitetą“, „tapti asmenybėmis“, nes jie jau yra asmenybės, jie gimė tokie. Tik tuomet mūsų vaikai išsiugdys nepalenkiamą vertės jausmą, užuot nuolatos jautę prieštaringus, nusivylimą keliančius jausmus dėl to, kokie jie iš tiesų yra.

Tam, kad tai būtų įmanoma, žinoma, būtina ir patiems tėvams suvokti, kas jie iš tiesų yra. Kai patys pradėsime gyventi savo gyvenimus, pripildytus autentiškumo dvasios ir vertės pojūčio, tik tuomet pajėgsime ir vaikus taip auginti.

 

Iš anglų kalbos vertė ir pagal Mindbodygreen.com parengė Lina Staponaitė

Pasidalinkite su kitais!