Kai vasaros naktį tolumoje nuo miesto žibintų sėdėdamas jūros pakrantėje aš žvelgiu į žėrintį žvaigždėmis dangų – aš apmirštu. Beaistrė Visata žvelgia į mane milijardais akių ir mano siela virpa, stebėdama danguje atsiskleidusią bedugnę.

Ir kartais, būdamas akis į akį su šia neaprėpiama bedugne, aš noriu, kad kažkur joje būtų tas, su kuriuo galėčiau pasikalbėti. Atidus pašnekovas, nenorintis manęs nutraukti, neskubantis išsakyti savo nuomonės, nesistengiantis manęs pamokyti… Jeigu Dievas man būtų, ką aš norėčiau jam papasakoti? Kuo pasidalinčiau su šiuo senoliu, ramiai gurkšnodamas arbatą su citrina ir žvelgdamas į jo įdėmias akis, kuriose atsispindi visa Visata?

Aš pasakyčiau: kaip gi aš noriu išmokti rizikuoti! Žengti į nežinią. Nežinoti, kas bus, ir nereikalauti garantijų. Nekankinti savo sielos besiblaškančiu nerimu, bet ir nebūti abejingam.

Prieiti prie nuostabios moters su jauduliu, bet ne gėdos šoke. Susitikti su atstūmimu, bet neatstumti savęs. Išgirsti sutikimą, bet nepriimti jo kaip savaime suprantamo.

Atstumti pačiam, susitikti su svetimu skausmu ir atjausti, bet ne išgyventi kaltę. Pritarti tada, kai to nori, o ne tada, kai tai naudinga arba baisu nepritarti.

Mokėti pagal savo sąžinės sąskaitas, o ne meluoti ir išsisukinėti, saugant savo išskirtinumo miražą. Turėti drąsos paaiškinti, žvelgiant į akis, o ne pradingti be pėdsakų. Kalbėti apie tai, kaip yra, o ne teisintis.

Atleisti tada, kai nebelieka pykčio, o ne tada, kai norisi pakilti virš to, kuriam atleidžiu.

Leisti sau būti silpnam, kai esu silpnas, o nespausti iš savęs gyvybės likučių tam, kad vis tiek niekas neatsilieptų į mano nebylų šauksmą. Prašyti pagalbos, o ne mirti bejėgiu.

Būti dėkingam ir tada, kai tai reiškia pripažinti kito pranašumą.Leisti kitiems pamatyti savo ašaras. Juoktis ir neslopinti savo juoko.

Pripažinti savo žiaurumą. Pavydą. Piktdžiugą. Niekšiškumą. Smulkmeniškumą. Bailumą. Susitikti su savo šešėliu akis į akį, vietoje to, kad meluočiau sau, jog jo nėra, ir mokėčiau už tai įtampa bei nerimu.

Prašyti gerų žodžių apie save ir sugerti juos, o ne atmesti. Šlovės akivaizdoje nepasipūsti, o gėdos akimirkomis – neprasmegti savyje lyg juodojoje skylėje. O jeigu pasipūsiu ar prasmegsiu – noriu išmokti sugrįžti atgal…

O senolis, klausydamas manęs, pasakys galbūt tik vieną frazę „Tu tiesiog nori būti lygus sau – ir niekam daugiau“. Ir nusišypsos. O tuomet aš pasiliksiu vienas su vis dar garuojančia arbata su citrina. Ir su Paukščių Taku, atsispindinčiu jūroje ir arbatos puodelyje…

Ir su savimi…

 Ilja Latypovas

Vertė Ilona Tamošiūnienė, svetainė: Drasagyventi.lt