Pasaulis ne visada pasiruošęs mums duoti tai, ko mes iš jo laukiame. Kaip ir žmonės.

Tęsiame temą.

Tam, kad naujoje istorijoje nebepasikartotų seni scenarijai…

Liaukitės kurti lūkesčius!

 Ir priimkite tą mintį, kad pasaulis jums nieko neskolingas. Kaip ir kiti žmonės.

Supraskite, kad niekas nieko neprivalo ir jūsų gyvenimas suspindės naujomis spalvomis.

Niekas.

Nieko.

Neprivalo.

Štai taip. Visiškai paprastai.

Paleiskite miražą apie tai, kokie jūs svarbūs ir reikšmingi esate tiems, su kuriais susitinkate.

Niekas neprivalo jūsų mylėti, dovanoti jums dovanų, draugauti su jumis ir elgtis sąžiningai ar nesavanaudiškai.

Niekas neprivalo būti ištikimas, nes jūs esate kažkam ištikimas.

Niekas neprivalo jūsų užstoti ir palaikyti, kai jums sunku.

Niekas neprivalo jūsų užjausti ir guosti.

Klausytis jūsų graudžių istorijų ar juoktis iš jūsų pasakojimų.

Niekas neprivalo užpildyti jūsų tuštumos ir nemokėjimo gyventi be kitų.

Niekas neprivalo jumis rūpintis ir už jus sukurti laimingą bei pasiturintį gyvenimą.

Niekas neprivalo atsakyti jums tuo pačiu.

Gerumu į gerumą.

Dėkingumu.

Elgtis su jumis taip, kaip elgiatės su jais jūs.

Suprantate?

Niekas. Nieko. Neprivalo. Jums.

Jūs to norėtumėte, bet jie neprivalo. Tai – jų laisva valia ir pasirinkimas. Tai – jų vertybės, požiūris ir suvokimas, kuris formavosi ne vienerius metus. Tai – jų atsakomybė. Ir jums niekas nesuteikė teisės remontuoti kitų gyvenimus ir aiškinti, kaip jie turi gyventi, kaip jiems reikia mąstyti ir ką daryti. Jūs negalite priversti kitų žmonių gyventi taip, kaip norite jūs.

O kaip gyventi nieko nesitikint ir nelaukiant? Kuo pavirs pasaulis, jeigu niekas niekam nieko neprivalo? Visi bus beširdžiai, šalti, abejingi ir susirūpinę tik savimi? Bet pažvelkite į realybę – ji jau tokia yra. Mes patys ją kuriame tokią savo reikalavimais, pretenzijomis, nepasitenkinimais. Ir pakeisti tai – mūsų valioje. Keičiant savo gyvenimo kryptį. Liautis iš kitų reikalauti, tikėtis, sakyti, kad jie kažką privalo. Prisiimti atsakomybę ir pradėti dalintis – atleidimu ir priėmimu, rūpesčiu, tikra ir nesuvaidinta vidine šiluma. Būti su žmogumi, nes to reikia ne jam, o jums. Rūpintis juo, nes taip norite jūs. Daryti kažką dėl jo, bet suprasti, kad tai jūs norite matyti jo besišypsantį veidą, jausti nurimusią širdį. Mylėti jį ne dėl jo, o dėl pačios meilės, nesistengiant apriboti, įkalinti savo reikalavimuose ir lūkesčiuose.

Ir palengva ištirps ledai ir sušils širdys.

Tai – šviesa, besibraunanti per nelaimingumo džiungles, sukurtas iš įsipareigojimų ir lūkesčių.

Paleiskite tai, ko nėra jūsų rankose.

Baikite apsimetinėti.

Išsilaisvinkite iš nuolatinio kitų žmonių ar įvykių vertinimo, liaukitės komentuoti kitų poelgius ir tai taps jūsų transformacijos pradžia.

Juk jūs taip norėjote pakeisti savo gyvenimą…

Mokykitės vertinti smulkmenas, kurių iki šiol nepastebėjote.

Gerą žodį.

Pasiūlymą padėti.

Šypseną.

Ir tada pamatysite, kiek daug gerumo yra pasaulyje, kai jūs nebegriaunate visko savo „turi“ ir „privalo“ sprogmenimis.

Jeigu mylite – paleiskite…

Tai – būtina laisvė, erdvė, kurioje ir sužydi meilė.

Gerbkite kito pasirinkimą.

Nebandykite kontroliuoti.

Jeigu nepatinka – išeikite, tik nedrįskite lopyti kito žmogaus gyvenimo.

Ir tada lūkesčių nebeliks.

Nebeliks nesibaigiančių bandymų šypsotis per skausmą.

Nebeliks susipriešinimo ir reikalavimų.

Nebeliks nusivylimų.

Liks tik lengvumas.

Paprastumas.

Ir laisvė tiesiog būti.

Niekas nieko neprivalo dėl jūsų.

Ir jums nieko iš kitų nereikia, nes jūsų gyvenimas užpildytas jumis ir ta neįkainojamai tikra vidine šiluma, kuria dabar galite dalintis su pasauliu.

Nes jūs iš tikrųjų GYVENATE.

APKABINU…

Ilona Tamošiūnienė, svetainė: Drasagyventi.lt

Redagavo Lina Šimelionytė