Niekas nieko neprivalo arba paprastas būdas pasilengvinti gyvenimą (I dalis)

neprivalo

Pasaulis ne visada pasiruošęs mums duoti tai, ko mes iš jo laukiame. Kaip ir žmonės.

Mes galime tikėtis, kad mūsų gyvenimas bus paprastas ir lengvas, o jis ima ir aptalžo šonus, ir dar prikuria painių labirintų. Mes galime tikėtis, kad kiti žmonės mus palaikys, mumis pasirūpins ir mus įvertins, o jie ima ir pasielgia priešingai – nusisuka, išeina, pasišaipo. Mes galime tikėtis, kad mums neteks susidurti su problemomis, tačiau nutinka taip, kad jos užgriūna lyg perkūnas iš giedro dangaus ir už durų išsirikiuoja į eilę visai kaip tame posakyje „bėda viena nevaikšto“. Ir tada… Tada mes jaučiamės nelaimingos, gailime savęs ir niekaip negalime sutikti, kad gyvenime daug dalykų vyksta ne taip, kaip mes tikėjomės, ne taip, kaip „turėjo būti“.

Normalu vakare prieš užmiegant tikėtis, kad rytoj išauš rytas. Normalu tikėtis, kad į žemę pasėjus sėklą, ji sudygs. Normalu tikėtis, kad išsiųstas laiškas pasieks adresatą ir mes sulauksime atsakymo. Bet kai tik mes nusprendžiame, kad visa tai PRIVALO įvykti, neišvengiamai įkrentame į nerimo, nepasitenkinimo, pretenzijų ir nesmagių išgyvenimų duobę. Mūsų įsivaizdavimas, kad kiti privalo dėl mūsų kažką daryti, kad įvykiai privalo vykti taip, kaip mums norėtųsi, yra labai dažna mūsų nelaimingumo priežastis.

Ar kiti žmonės privalo elgtis taip, kaip mes tikimės?

Žinoma, ne. Tikėtis galime daug, bet tai nereiškia, kad taip ir bus. Ir suaugęs žmogus tai puikiai supranta. Jis tiesiog nekuria nepagrįstų lūkesčių ir nesitiki, kad viskas bus taip, kaip nori jo didenybė. Dažniausiai taip elgiasi vaikystėje įstrigę žmonės (ir nesvarbu, kiek jiems metų – 18 ar 48…). Jiems sunku ir skaudu atsisveikinti su savo fantazijose sukurtais lūkesčiais, su savo „kaprizais“, kad viską, ko jie nori, jie privalo turėti. Realiai jie elgiasi lygiai taip pat, kaip viduryje parduotuvės kojomis trypiantis ir klykiantis trejų metų vaikas, negavęs norimo žaisliuko, kurį jam PRIVALĖJO nupirkti mama. Ir jam galima atleisti, jis dar mažas, bet kai taip pradeda elgtis fiziškai suaugęs žmogus – atrodo gan įdomiai. Na taip, jis negriūna ir netrypia kojomis, bet iš tiesų – kuo jo poelgiai skiriasi nuo to mažylio? Tik tuo, kad jis „trypia kojomis“ kitais būdais…

Žodžiu, anksčiau ar vėliau tenka suaugti ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, nes puoselėjami lūkesčiai ir galvojimas, kad kiti dėl mūsų kažką privalo, sukurs vien įtampą, nusivylimą, nepasitenkinimą ir pyktį. Ir dar daugybę pretenzijų žmonėms bei pasauliui. Ar Jums to reikia? Jums reikia visų tų „išsiaiškinkime santykius… kaip tu taip galėjai… aš dėl tavęs, o tu…“? Nejaugi jūs turite per daug laisvo laiko ir gyvenimas jums atrodo „per geras“?

Taigi, tikėtis ar nesitikėti, kad šis vyrukas paprašys jūsų rankos ir širdies, įteikdamas žiedą su trijų karatų deimantu? Žinoma, jūs tikitės, nes tiek metų draugaujate, taip juo rūpinatės, viską dėl jo darote. Tikėtis ar nesitikėti, kad jūsų vyras vis dėlto išgirs jūsų pretenzijas ir pasikeis? Be abejo, jūs tikitės, nes jeigu jis jus myli, jis privalo pasikeisti, o kaip kitaip? Tikėtis ar nesitikėti, kad vadovas padidins jums atlyginimą? Aišku, kad jūs tikitės, juk taip stengiatės, tiek įdedate pastangų, dirbate ir savaitgaliais, jeigu tik reikia.

Deja, laikas „įjungti galvą“ ir peržiūrėti savo lūkesčius.

Tai, kad jūs „tiek metų, taip stengiatės, esate tokia rūpestinga ir nepakeičiama“ visiškai nereiškia, kad jums bus už tai atlyginta tokiu būdu, kaip jūs tikitės. Tai tėra jūsų įsivaizdavimai ir lūkesčiai, bet ne realybė.

O kaip realybėje?

Jeigu su vyruku draugaujate „n+10“ metų ir jis nė karto su jumis nekalbėjo apie šeimą ir vaikus, koks stebuklas staiga įvyks ir jam tai pradės rūpėti?

Jeigu jūsų vyrą tedomina „tv gelbėtojai“ ir alaus butelaitis, dėl ko jis turėtų susidomėti „Dow Jones“ indekso svyravimais ar kvantine fizika? Nes jūs tiek metų jam atidavėte ir tiek dėl jo padarėte?

O dėl ko jums staiga vadovas padidins atlyginimą, jeigu paskutinį dešimtmetį to nepadarė, nors jūs visą laiką taip nuoširdžiai dirbote ir buvote tokia patogi? Pagaliau susipras, prabus jo širdies gelmėse miegantis žmogiškumas?

O gal visa tai įvyks, nes jūs tiesiog to norite, o jie privalo pildyti jūsų lūkesčius? Hm… jie privalo tik jūsų galvoje, o realybė jums sako: „Vaikyti, jie neprivalo“.

Todėl liaukitės kamuotis, tai neįvyks vien todėl, kad jūs to tikitės. Ir savaime tai neįvyks niekada, nes jie nieko neprivalo. Jie neprivalo būti tokie, kaip jūs norėtumėte. Neįvyks ir tada, jeigu jūs nuolat reikšite pretenzijas ir demonstruosite nepasitenkinimą, nes jeigu tai būtų veiksminga, jie jau seniai būtų padarę visa tai, ko jūs tikitės.

Bet jeigu vis dėlto galvojate, kad jūsų lūkesčiai pagrįsti, visų pirma pradėkite kalbėti apie juos kitaip – ne pretenzijų, o prašymų ir pasiūlymų kalba. Ne faktas, kad tai bus išgirsta, bet taip jūs bent suvoksite, ko iš tikrųjų galite laukti iš tų žmonių. Stenkitės giliau pažinti save ir kitus žmones. Į jūsų lūkesčius sureaguos tik tie, kuriems 1) jūs esate iš tiesų svarbus, 2) kas bijo jus prarasti ir 3) iš prigimties jautrūs ir nuoširdūs žmonės. Ir sureaguos ne žodžiais, o veiksmais. Nes kalbėti galima labai daug, bet žodžiai – tai ne faktai ir ne realybė.

Todėl, jeigu iš tiesų norite pagerinti savo gyvenimą, patarimas „įjunkite galvą“, tai ne pokštas. Atitrūkite nuo jausmų ir pradėkite mąstyti. Jeigu niekaip nepavyksta savarankiškai, pakalbėkite su kitais žmonėmis. O jeigu išmėginote viską – patyrėte „smegenų šturmą“ su artimaisiais, draugais, psichologu ar treneriu, perskaitėte glėbį knygų ir peržiūrėjote visus įmanoma filmus jus dominančia tema, pasikalbėjote su tais žmonėmis, iš kurių kažko tikitės, o situacija nesikeičia ir išlieka tokia pati, ko gero, visą tą laiką beldėtės į užrakintas duris. Kalbėjotės su žmogum, atsukusiu jums nugarą, ir tikėtis jau nebėra ko. Greičiausiai, jūsų lūkesčiai atkeliavo iš fantazijų srities ir niekaip nesusiję su realybe. Ir gali būti, kad atėjo laikas pradėti kurti kitą istoriją – su kitais veikėjais ir kitomis dekoracijomis.

O tam, kad naujoje istorijoje nebepasikartotų seni scenarijai…

Laukite tęsinio…

Drasagyventi.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

Pagrindinis paveikslėlis iš svetainės Drasagyventi.lt

Pasidalinkite su kitais!