Yra žmonės, kurie iš gyvenimo gauna tai, ko nori. Bet jų nėra tiek daug. Yra daug žmonių, kurie negauna norimų dalykų, bet nelabai ir galvoja apie tai, ko nori, leisdami gyvenimą tarytum sapne, sakydami „toks jau mano likimas, taip jau yra ir koks gi skirtumas…“ O dar yra tie, kurie negauna norimo ir dėl to kenčia, retai suvokdami, kodėl jiems blogai. Tačiau jie nenori tapti robotais ir gyventi taip, kaip dauguma. Jie nenurimsta ir ieško atsakymų bei sprendimų.

Tie, kurie negauna to, ko nori, dažnai jaučia savo bejėgiškumą. Kai nepavyksta gauti vieną kartą, nepasiseka antrą, trečią, ketvirtą… – ir žmogus nusprendžia visiškai atsisakyti to, ko nori, sakydamas sau „aš niekada to ir neturėsiu“.

Ir tai gali vykti bet kurioje gyvenimo srityje. Štai moteris sako „aš niekada neturėsiu šeimos, vyro, niekada neturėsiu vaikų, niekada negalėsiu tiek keliauti, aš niekada neturėsiu tokių jaukių namų“. Vyras: „aš niekada neturėsiu pakankamai pinigų, aš niekada neturėsiu verslo, aš niekada neturėsiu veiklos, kuri man patiktų ir dar iš to gaučiau pakankamai pinigų, aš niekada neturėsiu moters, kuriai būsiu reikalingas“ ir panašiai.

Jeigu jūs apie save taip galvojate, nesvarbu, su kuo tai būtų susiję, jūs kenčiate nuo šios ligos.

Tokio tikėjimo-įsitikinimo esmė – atsisakymas. Ir tai nėra tiesa. Tai – melas. Melas, nukreiptas prieš save. Jūs ne tik atsisakote to, ko norite, bet dar ir baudžiate save. Baudžiate atsisakydami. Ir kaupiate labai intensyvias emocijas, atkeliaujančias, ko gero, iš vaikystės.

Gali būti, kad vaikystėje jūs buvote priversti atsisakyti to, ko norėjote. Jums kažko neduodavo ne tiesiog, o priversdavo atsisakyti savanoriškai. Reikėjo, kad jūs patys kažko atsisakytumėte. Kaip sakydavo apie kai kuriuos vaikus „na jau toks geras tas mano vaikas, nieko neprašo, pats žino, kas gerai, o kas blogai“.

Ir blogiausias dalykas, kuris tik gali nutikti vaikui – kai jis pradeda atsisakyti to, ko nori. Yra visiškai normalu, kai vaikas kažko nori ir to siekia – reikalauja, įkyriai zyzia, trypia kojomis – todėl jis ir yra vaikas. Ir normalu už tai jį nubausti ir atsisakyti duoti tai, ko jis nori.

Tačiau reikalauti, kad jis suprastų – labai kenksminga. Tegu jis nesupranta, tegu jis nori. Nes kitaip jis išmoks atsisakyti savo norų ir tada, kai jau pats galės juos įgyvendinti. Ir taip prisikurs savo gyvenime nemažai bėdų.

Vaikui nekenkia tai, kad kažkas atsisako jam duoti tai, ko jis nori. Tai padaro kažkas kitas, kažkokia jėga išorėje. Ir su tuo galima sutikti ir pakentėti, arba kažkokiu būdu kovoti. Tačiau, kai atsisako duoti ne kažkas išorėje, o jis pats, „suprasdamas“, kad jam negalima to turėti – tai jau žaloja. Kaip su savim kovoti?

Ir suaugusiojo gyvenime toks „supratimas“ gimdo ir augina atsisakymą to, ko norisi, bet nepavyksta gauti. Žinoma, ne veltui kiekvienas atsisako kažko savo. Atsisakome mes to, ką gauti mums problema. Kažkokie spąstai galvoje ir įsitikinimas, kad yra nepasiekiamų dalykų…

Tačiau realybėje taip nėra. Tai tiesiog parodo problemą, o ne tai, kad kažką gauti yra neįmanoma. Dar daugiau, jeigu jūs turite šį pūlinį „aš niekada neturėsiu to, ko noriu“, vadinasi, jūs tikrai galite tai turėti. Ir gausite, jeigu susitiksite su tuo, kas viduje skauda ir pūliuoja. Kuo jūs tikite? Ką slepiate nuo savęs?

Visų pirma, liaukitės kartoję – aš to niekada neturėsiu. Tiesiog liaukitės. Neslėpkite šios minties nuo savęs, nemėginkite savęs įtikinti, kad yra kitaip, o tiesiog sustokite, kai tik pradedate apie tai galvoti. Stabdykite save klausimu „Ar tai tikrai yra tiesa?“ ir atsakymu „Ne, tai – melas“. Iš esmės, kiekvienas gali turėti viską, ko tik jis nori. Ir jeigu dabar yra kažkokios kliūtys, trukdančios gauti tai, ko norite, tai tėra kliūtys, o ne neįmanomas dalykas.

Tiesa skambėtų taip. DABAR (arba kol kas) aš neturiu to, ko noriu. Bet aš tai TURĖSIU. Ir tai ne bandymai save įtikinti, ne savitaiga ir ne burtai. Tai adekvatus situacijos matymas. Ir tai – TIESA. Kol kas aš neturiu meilės, bet aš ją turėsiu. Kol kas aš neturiu vyro/žmonos, bet aš jį/ją turėsiu. Kol kas aš neturiu mėgiamos veiklos, bet aš ją turėsiu. Kol kas aš neturiu (įrašykite savo), bet aš tai turėsiu.

Ir visa tai jūs turėsite todėl, kad be to jūs kenčiate. Nes be to jums blogai. O jeigu jums blogai, tai rodo, kad jūs tiesiog privalote tai turėti. Tai – JŪSŲ.

Viskas yra gan paprasta. Jeigu mes iš tikrųjų galvotumėm, kad esame neverti kažko turėti, mes nesikankintumėm. Kai žmogus jaučiasi iš tikrųjų nevertas kažko, jis tiesiog numoja į tai ranka, pamiršta ir keliauja toliau. Tai jo niekaip nejaudina. Jeigu aš nevertas gauti medalio olimpiadoje už dailųjį čiuožimą ir aš puikiai suvokiu, kad čiuožiu daug blogiau, nei bet kuris pasaulio čempionas, jokios kančios aš neišgyvenu. Ir neišgyvensiu net tada, jeigu apie tai pasvajosiu. Nes tai – NE MANO.

Jeigu mes kažko neturėdami kenčiame, tai reiškia, kad kažkur giliai viduje mes žinome, jog esame to verti. Tai – MŪSŲ. Ir turi priklausyti mums. Mums tai būtina ir į tai mes turime visas teises. Stebuklingas teises turėti viską, ko mums reikia. Ir mes tai jaučiame.

Kai mums kažko trūksta, kai be kažko mes kenčiame – be daikto, pojūčio, jausmo, mylimo žmogaus, draugo, šeimos ir t.t. – tai reiškia, kas mes VERTI tai turėti. Ne kada nors, kai tapsime geresni ir išmintingesni, o dabar. Mes visada buvome to verti. Net jeigu teks palaukti, kol tai turėsime, mes jau dabar esame VERTI visko, ko norime.

Kai jūs liausitės kartoti melą, kad jūs kažko niekada neturėsite, jums palengvės. Jūs pamatysite, kad galite turėti viską, ko norite. Ir net sužinosite, kaip tai padaryti. Liautis tyčiotis iš savęs, bausti save ir kančią nuversti nuo pjedestalo – labai gydantis aktas. Jums atsivers problema, kuri slypi po atsisakymu. Ir tada jūs galėsite ją išspręsti.

Drasagyventi.lt