Anksčiau rašėme…

Mes turime pavienių broliškos, draugų, vaikų meilės savo tėvams ar įkvepiančio pasiaukojimo pavyzdžių, tačiau dažniausiai istorijos apie juos baigiamos fraze: „Po to jie ilgai ir laimingai gyveno“. Niekas visai nesigilina į kasdienybės rutiną ir detales, persunktas nuolat prasiveržiančio egoizmo ir savanaudiškumo. Dėl ko? Dėl mūsų klaidingo ego.

Labiausiai pasiaukojanti, pati tyriausia, be abejo, yra tėvų meilė savo vaikams; ypač Motinos meilė vaikams. Ji yra įgimta, gaunama su krauju. Mylinti Motina nedvejodama paaukos viską, net savo gyvybę, vardan savo vaiko. Ši meilė tikrai yra labai išaukštinta, turinti dieviškumo ir transcendencijos požymių. Tuo ji ir yra nuostabi, patraukianti, žavinti. Ne veltui Motinos meilė apdainuojama daugybėje literatūros kūrinių, liaudies dainose, patarlėse, padavimuose ar  šventraščiuose. Dažnai sakoma, kad ji yra artima dieviškai meilei. Iš tiesų tai labai išaukštintas jausmas, verčiantis Motinos instituciją ramybės ir palaimos įsikūnijimu. Tačiau net ir tokia nesavanaudiška meilė nėra tyra iki galo. Net ir čia sutinkame egoizmo, savų interesų propagavimo šešėlį. Tai puikiai iliustruoja istorija apie imperatorių Čitraketu. Ši istorija pasakojama „Šrimad Bhagavatam“, arba „Bhagavata Puranoje“.

Kartą gyveno karalius Čitraketu. Jis valdė visą pasaulį, jo karalystėje žmonės gyveno pertekliuje. Vedose rašoma, kad valdant dorybingam karaliui, gamta visuomet mus aprūpina reikiamu saulės ir kritulių kiekiu, žemė duoda gausų derlių, žmonės gyvena pertekliuje, nekankinami ligų ir stichinių nelaimių. Kaip matome, viskas prasideda nuo teisingo valdymo.

Karalius Čitraketu, narsus, nenugalimas ir teisingas valdovas, turėjo rūpestį – jo žmona buvo nevaisinga. Jis buvo jaunas, dosnus, gražus, galingas, išsilavinęs ir turtingas, tačiau jautėsi nelaimingas, nes neturėjo palikuonio. Todėl jis vedė kitą žmoną, po to – dar kitą ir taip toliau; kol žmonų skaičius pasiekė dešimt milijonų. Vis dėlto likimo valia visos jos buvo bevaisės. Jo troškimui turėti palikuonį nebuvo lemta išsipildyti. Todėl visi karaliaus turtai ir privalumai nei kiek jo nedžiugino, jis jautėsi nelaimingas.

Kartą jo namus aplankė Angira Munis, transcendentinis išminčius, tuo metu keliavęs po visatą. Tinkamai priimtas, pavalgydintas ir pašlovintas, jis ėmė klausinėti karaliaus, ar viskas gerai, nes atkreipė dėmesį į jo blyškų veidą. Veidas yra proto veidrodis, jame atsispindi mūsų proto būsena. O proto suvaldymas – pirmoji ir būtina sąlyga, siekiant tapti laimingu.

Karalius prisipažino esąs nelaimingas, nes neturi palikuonio, ir meldė išminčių jam padėti. Šis sutiko. Jis atliko didelį aukojimą ir paaukoto maisto likučius atidavė pirmajai karaliaus žmonai – Kritadjuti. Tada jis atsisveikino, perspėjęs karalių, kad netrukus jam gims sūnus, atnešiantis jam didžiausią laimę ir didžiausią skausmą.

Karalius, būdamas nesavas nuo šios staiga užplūdusios laimės, džiaugdamasis būsimu palikuoniu, praleido pro ausis antrąją pranašystės dalį, manydamas, kad jei sūnus bus kiek nepaklusnus, tai bus galima iškęsti.

Nustatytu laiku karalienei gimė sūnus. Visa karalystė šventė šį įvykį: vyko visuotinės iškilmės, karalius dosniai apdalino dovanomis savo karalystės piliečius, brahmanus (išminčius) bei atsiskyrėlius. Visa karalystė džiūgavo: galiausiai sostas turės įpėdinį.

Sūnus buvo nuostabus; jis augo apsuptas karaliaus ir motinos meilės bei šilumos. Šią istoriją būtų galima užbaigti “po to jie ilgai ir laimingai gyveno”, jei ne kitos karaliaus žmonos. Gimus sūnui, visas karaliaus dėmesys buvo skiriamas vyriausiajai žmonai Kritadjuti, kitos žmonos liko užmirštos ir nereikalingos. Ir jas apėmė baisus, juodas pavydas. Jos ėmė bendrauti ir aptarinėti tai tarpusavyje, dar labiau įsiaudrindamos ir vis labiau nuodijamos augančio pavydo. Galiausiai apakintos savųjų emocijų jos ryžosi baisiam žingsniui: nunuodyti karaliaus sūnų. Jos pamaitino berniuką užnuodytu pienu ir šis mirė.

Po kurio laiko karalienė paprašė auklę atnešti per ilgai miegantį sūnų. Ši, atėjusi prie lopšio ir pamačiusi vaiką be gyvybės ženklų, suprato, kad jis mirė, ir ėmė garsiai raudoti. Tai išgirdusi atbėgo karalienė. Pamačiusi, kas įvyko, ji krito it pakirsta be sąmonės ir jos plaukai bei drabužiai išsiplaikstė ant grindų. Netrukus šią baisią naujieną išgirdo visi namiškiai. Visi garsiai raudojo ir sielvartavo. Karalius Čitraketu, sužinojęs apie baisią netektį, iš skausmo kuriam laikui apako. Sielvartas degino jį iš vidaus ir eidamas į sūnaus miegamąjį, jis nuolat kliuvinėjo, klūpčiodamas ir krisdamas. Priėjęs prie lopšio ir pažvelgęs į mirusį sūnų, jis krito be sąmonės. Atsigavęs jis negalėjo tarti nei žodžio ir vien tik raudojo. Žvelgdama į vyrą ir mirusį sūnų, Kritadjuti liejo neapsakomą sielvartą: jos karūna nukrito, plaukai pasileido ant pečių, ašaros nuplovė blakstienų tušą ir gausiais srautais drėkino kunkuma išteptą jos krūtinę. Ji garsiai apraudojo sūnaus netektį, šios raudos liejosi tartum saldi ir ilgesinga kurari paukščio giesmė. Ji ėmė kaltinti Apvaizdą ir Kūrėją žiaurumu ir netinkamu savo pareigų atlikimu, neteisingai atimant tokį brangų ir vienintelį sūnų, sosto ir karalystės palikuonį. Suvokdama, kad viskas vyksta pagal gyvų būtybių karmą, ji kaltino Dievą dėl karmos dėsnio žiaurumo ir negailestingumo. Taip pat ji meldė mirusio kūdikio sugrįžti, nepalikti jų ir neiškeliauti su negailestinguoju Jamaradžu, mirties valdovu.

Girdėdamas tai, karalius raudojo nesustodamas. Jam pritarė visi namiškiai, net pavydžiosios karalienės, atlikusios šį baisų darbą.

Sužinojęs, kad karalius mirtinai apimtas sielvarto, jį vėl aplankė Angira Munis su Narada Rišiu. Jie ėmė raminti karalių, dėstydami dvasines tiesas. Jie sakė, kad taip, kaip bangos išskiria ir sujungia smėlio smilteles, taip ir laikas suveda ir išskiria materialiuose kūnuose įkalintas sielas. Ne visiems lemta turėti palikuonių ir neverta taip sielvartauti dėl giminystės ryšių. Visi mes čia vaidiname tam tikrus vaidmenis. Mes nežinome, kas buvome anksčiau ir kas būsime po mirties. Siela nepražūva, o materialūs kūno elementai taip pat niekur nedingsta, tik pereina į kitą būvį. Angira Munis pasakė, kad pirmąkart apsilankęs Čitraketu namuose norėjo jam suteikti žinių apie Aukščiausiąjį, tačiau matydamas materialius jo troškimus nusprendė verčiau padovanoti jam taip trokštamą sūnų. Sūnus, kaip ir buvo lemta, suteikė jam ir džiaugsmo, ir didžiausią skausmą. Likimo valia jam buvo lemta neturėti įpėdinio. Todėl jis davė praktinę pamoką, patvirtinančią, kad reikia rūpintis sielos padėtimi, o ne kūniškais įgijimais ir netektimis.

Po to Narada Munis savo mistinės galios dėka iškvietė išėjusią sielą atgal į berniuko kūną. Jis paprašė jos neteikti tėvams skausmo, likti karaliaus sūnumi ir sosto paveldėtoju. Ir ką gi? Išėjusi siela sugrįžo į paliktą kūną. Atgijęs berniukas tarė: „Pagal savo karmą aš, siela, keičiu kūnus vieną po kito. Kuriame gyvenime šiedu buvo mano tėvais? Išties aš neturiu nei tėvo, nei motinos. Tai kodėl jie reikalauja, kad tokiais juos laikyčiau?“ Jis paaiškino apie karmos dėsnius, sielos nemirtingumą bei kūno laikinumą, „tėvų“, kaip įrankių, užtikrinančių karmos dėsnio veikimą, vaidmenį, ir papriekaištavo savo buvusiems „tėvams“, norintiems stabdyti jo, sielos, evoliuciją. Išsakęs viską jis vėl paliko kūną, o artimieji, tokiu būdu nusiraminę ir išsivadavę iš savo sielvarto, galėjo tinkamai jį kremuoti ir išbarstyti pelenus šventoje upėje.

Taigi čia matome tą krislą egoizmo, tūnantį net ir tyriausioje – Motinos meilėje. Galima sakyti, kad tai – išskirtinis atvejis, kad sūnaus praradimas karalienei lėmė ir daugybę kitų praradimų – jos padėties, statuso, karaliaus meilės etc.. Tačiau kiekvienos Motinos meilėje yra krislas egoizmo, jei jos žvelgia į vaiką kaip į savo kūno produktą ir sieja su juo savo asmeninius lūkesčius. Tačiau ne veltui Motinos meilė ir taip aukštinama – asmeniniai interesai dažniausiai čia yra nustelbiami begalinės meilės ir nesavanaudiško pasisaukojimo. Todėl sakoma, kad Motinos širdis – begalinė. Ji sugeba atleisti bet kokias nuoskaudas, patirtas iš savo vaiko, ir bet kokius jo paklydimus. Vis dėlto net ir būdama tokia nesavanaudiška praradusi vaiką ji didžiai sielvartaus ir apgailestaus. Gailėdama ko? Savęs, savo netekties ir praradimo. Tai ir yra tas menkutis materialus užterštumo šešėlis, kiek pritemdantis šią nepaprastai išaukštintą Motinos meilės šlovę.

Tiems, kurių netenkina net ir tokios išaukštintos emocijos, beveik tyri jausmai, Vedos siūlo tai, kas yra aukščiau ir kam įtakos visiškai nedaro materialiame pasaulyje veikiantys procesai ir jo sąlygotumai. Vedos siūlo aukščiausiąjį tikslą, kuris yra virš materialaus pasaulio dėsnių, todėl neveikiamas jokio materialaus užterštumo. Tai yra Dievo pažinimas, tikrojo savo identiteto nustatymas bei užmirštų mūsų tikrojo „aš“ santykių su Dievu atkūrimas.

Tokie žmonės, žengiantys dvasiniu savęs ir Dievo pažinimo keliu, vadinami transcendentalistais. Jie būna trijų kategorijų: gjaniai, jogai ir bhaktai. Tai priklauso nuo to, kokią Dievo išraišką siekiama pažinti.

Viešpats, anot Vedų,  pasižymi trimis aspektais: kaip beasmenis Brahmanas – akinamas Viešpaties kūno spindesys, kaip lokalizuota Paramatma – Aukščiausioji Siela, ir kaip Bhagavanas – Pats Dievo Asmuo. Be to, Jis pasižymi trimis kokybėmis: sat, čit ir ananda. Jos reiškia amžinybę, visišką žinojimą ir dvasinę palaimą. Viešpats yra amžinas, kupinas žinojimo (Visažinantis) ir kupinas ramybės bei dvasinės palaimos.

Gjaniai siekia pažinti beasmenį Viešpaties aspektą, beasmenį Brahmaną, todėl jie dar vadinami impersonalistais. Jogai siekia suvokti Jį kaip Aukščiausiąją Sielą. Praktikuodami skirtingas jogos rūšis ir atsiduodami Paramatmai jie išvysto įvairias mistines galias. Bhaktai siekia pažinti Dievą kaip  Asmenį, pažinti Jo Asmeninį pavidalą ir atkurti prigimtinius savo ryšius su Juo.

Šie trys lygiai turi ir skirtingus suvokimus, arba realizacijas. Impersonalistai realizuoja sat aspektą, kuris būdingas beasmeniam Brahmanui. Jogai realizuoja sat ir čit aspektus, būdingus lokalizuotai Paramatmai, o bhaktai realizuoja sat, čit ir ananda aspektus, būdingus Dievui, kaip Asmeniui. Todėl pagrįstai galima teigti, kad bhakti kelias yra tobuliausias iš dvasinių kelių, siekiantis Aukščiausio Tikslo ir Galutinio rezultato. Beje, šis bhakti kelias sudaro bet kurios monoteistinės religijos, vedančios į Dievo pažinimą, esmę.

Koks yra bhakti jogos tikslas? Tai meilė Dievui, išreiškiama per atsidavimo Jam tarnystę. Šis tikslas pasiekiamas sadhanos, arba dvasinės praktikos, pagalba. Įvairiose tradicijose ši praktika turi savo specifiką, tačiau esminė jos dalis – meilės Dievui ugdymas per Jo šlovinimą ir tarnystę Jam. Pagrindinis sadhanos veiksnys Vedų tradicija sekančio Krišnos sąmonės judėjimo praktikoje yra Šventų Dievo Vardų kartojimas, skambantis taip: Harė Krišna Harė Krišna Krišna Krišna Harė Harė / Harė Rama Harė Rama Rama Rama Harė Harė. Kartu su daugybe kitų, be abejo, svarbių sadhanos dalių, šis Šventų Vardų kartojimas padeda ugdyti sadhakos – dvasiniu keliu žengiančio adepto – širdyje atsidavimo tarnystės Dievui nuotaiką.  Kaip nurodo kitas Vedų šventraštis, “Bhakti Rasamrita Sindu”:

anyabhilašita šunyam   jnana karmadi anavritam

anukulyena krišnanu  šilanam bhakti uttama

Tyra atsidavimo tarnystė tai nesibaigianti, nesavanaudiška veikla, skirta patenkinti Krišnai. Ji nėra sąlygojama nei karmos, nei gjanos, nei jogos.

Kadangi mes jau kalbėjome, kad pasiaukojimo Dievui tarnystė neatskiriama nuo meilės, galime pasakyti, kad tyra atsidavimo Jam tarnystė, grynos, pasiaukojančios meilės Dievui būsena, negali būti užtemdyta absoliučiai jokiais mūsų klaidingo ego diktuojamais interesais, kitaip sakant, ji netemdoma jokio materialaus užterštumo.

Mes galime suvokti, kad tai – nepaprastai išaukštinta būsena, tokiai būsenai pasiekti reikalinga ilga praktika bei pastangos. Todėl  sadhana Krišnos sąmonėje skiriama į dvi dedamąsias: vaidhi ir raganuga, arba reguliuojamą ir spontanišką. Paprastai tariant, pradžioje mūsų praktika atliekama dedant tam pastangas bei ribojant ir reguliuojant savo mintis, kalbą ir elgesį. Palaipsniui, valantis sadhakos širdžiai, atsiveriant jo dvasinei prigimčiai, ši praktika tampa įprasta, spontaniška, atliekama su vis stipriau pasireiškiančia meile, kol galiausiai išsilieja tyra dvasine meile ir begaliniu pasiaukojimu, siekiant tarnyste patenkinti savo meilės Subjektą ir viską darant tik vardan šio tikslo.

Vedose sakoma, kad Viešpats yra tapatus Savo vardui. Todėl tardami Šventus Dievo vardus mes betarpiškai bendraujame su Juo, susiliečiame su Jo kokybėmis – amžinybe, žinojimu ir palaima. Mes pajuntame kitą, dvasinį skonį, kuris kur kas aukštesnis ir pranašesnis nei įprasti mums materialieji. Keisdami skonius imame keisti savo įpročius, taip pradedame keistis patys. Ir visa tai – tik dėl dvasinės praktikos, paremtos Šventų Dievo vardų kartojimu. Todėl Krišnos sąmonės filosofija ir moko: „Kartok [šventus Dievo vardus] ir būsi laimingas“.

Dvasine praktika valydama savo širdį, gyva būtybė pradeda identifikuoti savo tikrąjį „aš“, suvokti save kaip dvasinę sielą, ima suvokti Viešpatį, visa ko Kūrėją, ir kitas gyvas būtybes kaip tokias pačias dvasines sielas. Suvokdamas kitas gyvas būtybes kaip dvasines sielas, toks sadhaka ima suvokti kitų, materialiuose kūnuose įkalintų ir jų sąlygojamų, gyvų būtybių skausmą ir kančią, pajunta nenumaldomą norą  padėti joms išsivaduoti iš kančių, norą aukotis dėl kitų, padedant joms grįžti namo, atgal pas Dievą. Šis noras virsta nesavanaudiška meile ir tarnyste ne tik žmonėms, bet ir visoms gyvoms būtybėms, be to, visa ko šaltiniui – Dievui. Taip net ir kentėdama bei pasiaukodama dėl kitų, gyva būtybė tampa laiminga. Taip ji pamilsta Dievą ir visą pasaulį.

Dhruvananda das