Moters savęs vertinimas – tai pati aktualiausia joms problema, dažniausiai kylantis klausimas. Kad ir kiek kartų į jį atsakai, jį ir vėl užduoda, tik vis kitaip. Panagrinėkime vieną savęs vertinimo aspektą. Nuo ko priklauso mūsų, moterų, savigarba? Vyrų – viskas aišku: jie susumuoja savo laimėjimus ir palygina juos su trokštamų trofėjų kiekiu. Jiems tai puikiai padeda. O mums – ne. Moteris gali sukaupti visą krūvą apdovanojimų ir tuo pat metu save vertinti siaubingai. Be to, daugybė pavyzdžių rodo, kad dažniausiai kuo blogiau moteris vertina save, tuo labiau ji stengiasi pasiekti, laimėti, tapti geriausia įvairiose srityse. Kam visa tai? Moteriai atrodo, kad nuo to pasikeis jos santykis su pačia savimi.

Tad nuo ko priklauso moters savigarba, jei vyriškas „laimėjimų sumavimo“ metodas netinka? Sakoma, kad moteris priima save taip, kaip ją priima kiti, ypač – patys artimiausi žmonės. Jos savigarba priklauso nuo to, kokie yra jos santykiai, o nuo to, kaip ji vertina save, priklauso tai, kokius artimus žmones ji pasirenka. Uždaras ratas? Šizofrenija? Na ne, tai įprastas paprastos moters gyvenimas.

Todėl mes, moterys, save vertiname taip nestabiliai. Pabendravai su geru žmogumi, kuris tave myli ir gerbia, jautiesi puikiai, tausoji save. Pakalbėjai su tuo, kuris tavęs nevertina ir kam tu nepatinki, jautiesi esanti kone trečiarūšis žmogus. Priklausomai nuo to, kokių žmonių šalia jūsų daugiau, jūs gausite skirtingus savęs vertinimo rezultatus. Paprasta matematika. Tik mes sumuojame ne pasiekimus, ne trofėjus, o meilę, rūpestį ir pagarbą.

Savigarbą nulemia mūsų bendravimas

Moterys su vienodais pradiniais duomenimis gaudamos skirtingos kokybės bendravimą jausis nevienodai. Aš pažįstu tokių moterų, kurios nėra itin gamtos apdovanotos grožiu ar protu, tačiau turtingos santykiais. Joms nekyla savęs vertinimo ar savo kūno priėmimo problemų. Nors iš šalies atrodo, kad tokių problemų būtinai turėtų būti, nes taip gyventi negalima, o džiaugtis kažkuo tokiu – apskritai nuodėmė.

Ir atvirkščiai: yra begalės gražių, sėkmingų, protingų moterų, šalia kurių – „siurbėlės“, apnuodijančios jų gyvenimą savo pavydu, pykčiu ir kritika. Tokios moterys dažniausiai mano, kad kažkas ne taip būtent joms. Moters smegenys svarsto maždaug taip: „Jei manęs nemyli, vadinasi, aš iš tiesų neverta meilės. Jei tokių, kurie manęs nemyli, yra daug, greičiausiai problema tikrai manyje.“ Ne tuose, kurie taip apnuodijančiai bendrauja, o jose, moteryse…

Protingos, gražios, geros merginos kankinasi dėl to, kad jos yra „nepakankamai gražios, protingos, geros“, nes koks nors žmogus pasakė joms kažką nemalonaus ar įvertino nepalankiai. Moterys taip reaguoja todėl, kad nuo vaikystės artimieji tokiu būdu stengėsi jas „pagerinti“: visą laiką rodydami, kad kažkur jos „dar nepakankamai geros“. Žinoma, apie tai, kas jose gera ir gražu, kalbėti nepriimta (kad tik nepergirtų), todėl sukuriamas pojūtis, kad „manyje viskas ne taip“. Viskas blogai. Paprasčiau išmesti, nei pakeisti.

Toks santykis su savimi skatina vidinius kritikus tiesiog „šėlti“: pati moteris ima tyčiotis iš savęs vien tam, kad ją pamiltų kiti, kad ji, jos nuomone, pagaliau, taptų to verta. Tokia moteris gali nertis iš kailio dėl to, kad jai pasakytų nors vieną gerą žodį, kad visiems patiktų, kad kažkam kažką įrodytų. Moteris, kuri savęs nemyli, pati sau gyvenime sukurs daug kliūčių, vargo ir išbandymų. Ji tarsi provokuos pasaulį tyčiotis iš jos. Bus daug nereikalingų judesių, savęs švaistymo, išsekimo, išsibarstymo ir plėšymosi į visas puses.

Štai taip mes ir iškeliaujame į trofėjų ir viršūnių siekimo kelionę. „Jei vyrams tai padeda, tai gal ir man padės?“ Bet laimėjimų siekimas veda į tuštumą ir viduje nieko nepakeičia. Kaip savęs nemylėjai, taip ir nepamilsi… Tad ką daryti, kad būtų kitaip?

Lepus augalas

Galima, pavyzdžiui, įsisąmoninti, kaip formuojasi moteriška savigarba, ir išmokti rinktis, su kuo bendrauti. Nubrėžti ribas žmonėms, kurie daro neigiamą įtaką, ir atverti duris tiems, kurie jus myli ir vertina, kitaip tariant, ieškoti bendraminčių ir uždarinėti duris kritikams ir pavyduoliams. Tai išgirdusios geros moterys pradeda protestuoti: „Juk reikia mylėti visus!“ Reikia. Bet kaip tai padarysite, jei dabar net pati savęs nemylite? Ką iš tiesų žinote apie meilę?

Iš pradžių meilę reikia išsiugdyti savo širdyje. Tai – labai kaprizingas augalas, prie jo prisiderinti ne taip paprasta. Vos skersvėjis ar šaltis ir jis nušąla. Nuo karščio džiūsta. Laistykite laiku, bet neperlaistykite. Duokite šviesos, bet nesudeginkite. Šiam augalui reikia erdvės, juo reikia dalintis, bet negalima atidavinėti be saiko. Ne taip paprasta, tiesa?

Be to, pradėti reikia nuo savęs – pačią save gerbti ir mylėti. Pirmiausia save, o po to ir artimuosius taip, kaip pačią save. Dažnai tam, kad savo nudžiūvusią gėlytę atgaivintume, reikia kažko atsisakyti – pavyzdžiui, bendravimo su tais, su kuriais sunku bendrauti. Reikia stengtis nesukurti savo gėlytei per didelių krūvių, kad gležnas augalėlis galėtų atsigauti, išsitiesti ir sustiprėti. Tik jam sustiprėjus galima mėginti sudėtingesnius bendravimo „variantus“.

Kartais tiesiog būtina atsiriboti nuo mums šiuo metu per sudėtingų žmonių, laikytis nuo jų atstumo, kad išplėstume meilę savo širdyje. Tik jai užaugus galėsime kitus iš tikrųjų priimti ir pamilti. Jei ne, mėgindamos visa tai priimti ir suvokti pačios save „suėsime“. Save, o po to – ir artimuosius.

Norite save priimti ir pamilti? Rimtai peržvelkite savo bendravimo ratą. Plėskite „gero“ bendravimo kiekį ir mažinkite „blogo“. Palyginkite, kaip jaučiatės bendraudama su vienais ir kitais žmonėmis. Veikiausiai pastebėsite, kad tada, kai jumis rūpinasi kiti, jums ir pačiai lengviau save tausoti. Kai jus gerbia, ir jūs pačios save vertinate kitaip. Kai jus myli, meilė išsiskleidžia ir jūsų širdyje. Kitiems ir pačiai sau.

Kodėl reikia rūpintis savo savigarba?

Argi tai taip svarbu? „Juk reikia išsivaduoti iš netikro ego pančių, būti nuolankiai ir panašiai. Tiesa? O kritikai – tai mūsų mokytojai, karminiai guru ir taip toliau. Vadinasi, reikia priimti kuo daugiau pamokų ir kaip nors iš viso to išbristi. Tada ir gyvenimas bus teisingas.“ Būtent taip galvoja geros moterys, kurios ir toliau stengiasi visiems įtikti, viską priimti, kad ir kaip būtų sunku. Ir klysta. O koks rezultatas? Toks jų gyvenimas niekam nesuteikia laimės, joms pačioms taip pat. Šalia jų esantys artimi žmonės negauna reikalingos dvasinės šilumos, o pačios merginos nepatenkintos ir savimi, ir situacija, kurioje atsiduria, net jei tiesiogiai to nepripažįsta. Kodėl? Nes jos nesirūpina esminiu dalyku – savigarba.

Moters savigarba lemia jos nuotaiką. Nuotaika – jos realybę ir artimųjų būseną. Jos realybė, šiandiena formuoja jos rytojų. Ne tik jos, bet ir visos šeimos rytojų. Ar suprantate, kaip svarbu tuo rūpintis jau dabar? Ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų – tam, kad savo gera nuotaika sukurtumėte artimiesiems (ir sau, mylimai) malonią ateitį.

Kuo skiriasi laiminga ir nelaiminga moteris? Pirmoji leidžia sau būti laiminga, leidžia kitiems jai suteikti tą laimę. Tai – jos sąmoningas pasirinkimas, atitinkantis vidinį savęs pojūtį. Ji jaučiasi verta to, kad ja rūpintųsi, mylėtų, gerbtų ir vertintų. Todėl būtent tai ji ir gauna iš kitų – artimieji „maitina“ jos savigarbą ir padeda jai būti pasitikinčia savimi.

Nelaiminga moteris nesijaučia verta meilės, visuomet teisinasi, šaiposi ir kankina save, nieko dėl savęs nedaro, pati savimi rūpintis nenori, bet ir kitiems neleidžia. Tai – taip pat pasirinkimas, tik dažniausiai nesąmoningas. Pasirinkimas ir toliau apie save galvoti taip, kaip jai „suprantamai“ kažkas kažkada papasakojo. Laiminga moteris nuo nelaimingos skiriasi tik savo pasirinkimais.

Tad kokia išeitis?

Savęs vertinimo problema dažniausiai kyla iš to, kokio žmogaus akimis jūs į save žvelgiate dabar. Mamos? Tėčio? Viršininko? Kritikų? Pavyduolių? Mes nemokame pačios savęs vertinti. Todėl reikia keisti pradinį – požiūrio – tašką.

Ar šalia jūsų yra tokių žmonių, kurių akimis jūs galite pažvelgti į save iš karto, dabar, ir pamatyti viską bent truputį kitaip? Pastebėti tai, kas malonu ir vertinga? Ar yra tokių, kurie jus myli, vertina, supranta, priima? Ar daug tokių žmonių? Jei jų nepakanka, kur galėtumėte jų rasti?

Tokius santykius reikia saugoti ir puoselėti, juose kuo dažniau būti. Tai – jus gydantis bendravimas. Tai ramus uostas, į kurį galima atbėgti, kad nusiramintum ir išmestum iš galvos viską, kas nereikalinga. Tai vieta, kur bus patogu ir džiugu augti jūsų meilės gėlytei.

Manote, kad tai paprasta? Pamėginkite. Susidursite su bene laukiniu vidiniu pasipriešinimu, su kaltės jausmu: jausitės kalta, kad tokia ir kitokia, kad nebendraujate su tokiais „svarbiais“ žmonėmis. Žmonės gali jums sakyti, kad užrietėte nosį ir išpuikote, jie gali pykti – taip ir darys. Be to, gali būti, kad jums bus sunku išlaikyti atstumą nuo tam tikrų žmonių ir nuolat norėsis vėl su jais bendrauti.

O jus puoselėjančiuose santykiuose jums atrodys, kad su jumis kitiems žmonėms neįdomu, kad apsunkinate kitus, kad jūs tokio bendravimo nesate verta. Jūs gėdysitės, bijosite surinkti telefono numerį, paprašyti, nueiti į svečius. Juk kaip tokiam geram žmogui galite pasiūlyti tokią kiaulę jūsų pačios pavidalu?

Šitaip pradeda visos tos, kurios pavargsta žaisti išlikimo lenktynes. Tos, kurios daugiau nenori niekam nieko įrodinėti, kurioms atsibosta viršūnės, varžybos ir pojūtis, kad nesvarbu, ką bedarytum, to vis tiek nepakaks, bus mažai. Pirmas žingsnis pats sunkiausias. Sunkiausia jį žengti ir išsilaikyti ten, kur eini. O po to teks žengti iš ten ir antrą, ir trečią žingsnį. Ar jūs tam pasirengusios?

Ir dar sakoma, kad „siurbėlės“ suaktyvėja pavasarį, nes jas veikia retrogradinis Saturnas, užtemimai ir panašiai. Todėl kuo greičiau pulkite į glėbį tiems, kurie jus myli.

Olga Valiajeva

Iš rusų kalbos vertė D. Kulikauskienė. Vertimas publikuotas puslapyje „Laimingų moterų pasaulis“

Redagavo Lina Staponaitė