1971-ais metais, kai buvau jaunas dvasinis ieškotojas, dalyvavau jogos taikos konferencijoje, kur kiekvienas dalyvis tiesiog kovojo dėl mikrofono. Mane sukrėtė ir nuvylė šie jogų kivirčai, primenantys seimo posėdį.

Vienas geros širdies šventuolis, nepraradęs orumo šiame chaose, ramino mane, paaiškindamas, kad visi šie žmonės pešasi priklausomai nuo savo pažangos lygio. Jis atskleidė man, kad vietoj to, kad kovotume už taiką, turėtume pasistengti pirma atkurti taiką savo viduje. Vėliau atradau savo guru, Šrilos Prabhupados, dvasinį mokymą. Jis išmokė mane, kad tikrasis sielos poreikis ir tobulumas yra pakilti virš neutralios ramybės padėties. „Mes siekiame ne ramybės, mes norime meilės“.

Mylėti reiškia būti pasiruošusiam pasiaukoti dėl mylimojo. Tai lyg mamos ir vaiko santykis. Kai moteris turi mažą vaiką, namuose praktiškai nėra ramybės. Kūdikis verkia kiaurą naktį ir beatodairiškai kiša visur nagus. Mama galėtų tiesiog atiduoti vaiką kažkam, sakydama „Jūs pasirūpinkite juo. Aš nenoriu su tuo turėti nieko bendro.“ Tačiau ji laksto pirmyn atgal iš rūpesčio savo vaikui. Tai yra meilė.

Nukreipta į Viešpatį, meilė yra aukštesnė už tiesiog ramybę. Tokioje meilėje jau savaime yra amžina ramybė. Ne proto, o sielos ramybė. Net eiliniuose santykiuose galime matyti, kad jei pora teigia, kad jie gerai sutaria, tai paprastai reiškia, kad jie tiesiog nesikivirčija. Tačiau kai yra meilė, yra dinamiški jausmų mainai. Meilė nėra statiška. Ramybė yra tiesiog kančios vengimas, o meilė – šiltas širdies atvėrimas. Meilė yra auka. Kai mylime, mylimojo malonumui paaukojame net savo ramybę.

Kai nukreipiame šią meilę į Dievą, vidujai atrandame ryšį su Juo, ir tai padeda mums parodyti meilę ir kitoms gyvosioms esybėms, kitiems Dievo vaikams. Tada mūsų meilė plečiasi ir auga į visas puses ir tokioje būsenoje patiriame kur kas labiau užpildančius santykius nei vien ramiame sambūvyje.

Radhanatha Svamis

Iš anglų kalbos vertė Mohini-šakti devi dasi

Redagavo Lina Šimelionytė

Pagrindinis paveikslėlis iš svetainės Radhanathswami.com