Maži gyvenimo stebuklai

blur-1867402_960_720

Susitikime su skaitytojais aš parašiau autografą nepažįstamai moteriai savo knygoje „Pora batų“. Paprastai šiai knygai aš rašau frazę: „Meilė gyvena tavyje“. Todėl, kad knyga apie meilę…

Moteris paėmė knygą ir pravirko…

Ir aš nesupratau, kas atsitiko, galbūt, aš kažką ne taip parašiau… Bet ten visa eilė laukė autografų, ir bėgti paskui moterį, aiškintis, nebuvo galimybės.

O vėliau ji man parašė laišką. Kad ji laukiasi kūdikio, vyro nėra, gimdyti bijo, ir buvo užsiregistravusi pas gydytoją (nėštumo nutraukimui) ateinančią dieną. Ir jai buvo taip sunku, taip liūdna. Ir ji išėjo pasivaikščioti, ir užėjo į knygyną, o ten mano knygos pristatymas.

Ji neturėjo supratimo, kas aš tokia. Prisėdo ant kėdės, pasiklausė, nusprendė įsigyti knygą. Pasiėmė pirmą pasitaikiusią ir priėjo autografo, ir čia aš su savo įprastiniu „Meilė gyvena tavyje“. Ir ji suprato, kad tai Visatos žinutė jai. Ir pravirko.

Ir kitą dieną nenuėjo pas gydytoją. Tiksliau, nuėjo, bet tam, kad užsiregistruotų dėl nėštumo.

Turbūt, jau gimė mažas žmogutis… Ir jos „dėkoju“ – tai ištisas vandenynas. Aš juk nežinojau, kad viena fraze išgelbėjau visą mažą gyvybę ir padovanojau žmogui viltį.

Todėl negalima tokiu atveju atsakyti „nėra už ką“ – tai būtų dėkingumo ir nuoširdumo sumenkinimas. Žmogų perpildo palaima, o tu – tos palaimos priežastis. Ir jis iš visos širdies nori apkabinti tave savo dėkingumu. Priimk jį. Priimk tą „dėkoju“ su atsakomąja palaima.

Dabar aš atsakau „dėkoju už dėkingumą“, arba „aš tai labai branginu“. Ir tai absoliuti tiesa.

O štai mano dukrelė kiekvieną rytą atsibunda ir klausia:

– Kokia šiandien šventė?

Ir jei tai ne Naujieji metai, ne Kalėdos, ne koks jubiliejus, aš sąžiningai atsakau:

– Jokia…

– Kaip tai – jokia? – stebisi dukrelė ir tuoj pat sugalvoja. – O miško eglutės gimimo diena 🙂?

Ir mes švenčiame miško eglutės gimimo dieną. Ir atskridusio į balkoną linksmo balandžio dieną. Iškritusio sniego dieną. Skanaus sumuštinio dieną.

Taip ir gyvename – kiekvieną dieną sugalvojame naują šventę…

O vakar, kai ėjome pasivaikščioti, mano dukrelė užsimanė į žaidimų aikštelę. Ir užsispyrė: „Na, einame, na, juk aš myliu vaikučius…“

Bet aš pavargau ir atsakiau jai:

– Ne, mes ten neisime. Ten juk nieko naujo nėra.

– Bet ten yra ką! – atsako duktė.

Aš nusijuokiau: „Ką reiškia „yra ką“, mieloji?“

– Yra ką mylėti…

Na, ar ne nuostabu…

Štai jums ir gyvenimo išmintis nuo mano keturmečio išminčiaus.

Visada yra už ką padėkoti!

Visada yra priežastis šventei!

Visada yra… ką mylėti…!

Pagal Olgos Saveljevos pasakojimą

Ruvi.lt 

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂!