Tas nemaloniai erzinantis jausmas, kai pradeda atrodyti, kad tau kažko trūksta – meilės, laimės, įspūdžių, pinigų, talentų, žinių ar tokio spindinčio grožio, kaip jos… Lyg visko Visatoje būtų ribotas kiekis ir tą dalį, kuri turėjo priklausyti tau, nugvelbė kažkas kitas, o tau belieka gyventi su nuolatiniu trūkumo pojūčiu. Toks požiūris, žinoma, yra klaidingas, ir nors mes tai žinome puikiai, pavydėti tai niekaip netrukdo. Ko gero, nei man, nei tau.

Anksčiau rašėme…

Liaukis lyginti save su kitais, atitrauk žvilgsnį nuo jų ir sutelk į save. Kas tavyje yra ypatingo, gražaus ir gero? Nieko? Sėskis, dvejetas. Tai pats didžiausias melas, kurį tik galėjo sugalvoti tavo protas. Kur yra tavo stiprybės, talentai, gebėjimai? Kas tau patinka ir teikia malonumą? Ko būtent tu nori iš šio gyvenimo? Kas tau įdomu, ką naujo norėtum išmokti? Ieškok, tyrinėk, domėkis – ne kitais, o savimi.

Pagalvok ir apie tai, kad kiekvienas žmogus atėjo į šį pasaulį su savo užduotimi, o kad ji būtų įgyvendinta, reikalingas tam tikras rinkinys: išvaizda, būdas, auklėjimas, tėvai, talentai, gebėjimai, asmeninės savybės ir panašiai. Ir jeigu tavo pavydo objektas turi lieknas ir grakščias kojas, o tavo kojos „visai šiaip sau ir gerai atrodo tik po ilgu sijonu“, būtent tokios tau ir reikalingos, kad patirtum situacijas, priversiančias tave augti ir vystytis. Gali būti, kad ilgos ir grakščios kojos tau trukdytų teisingai išgyventi tas situacijas, tu palengva pradėtum riedėti į pakalnę ir negautum galimybės augti, mokytis, pažinti naujų dalykų. Todėl tam, kad neįstrigtum pavydo gniaužtuose, priimk faktą, kad tokios kojos – pačios tinkamiausios ir tau nereikia jokių kitų. Tad ir pavydėti nebebus ko.

Priimk savo gyvenimą, pripažink, kad esi pakankama ir iš esmės tau nieko netrūksta. Svetimas švyturys gal ir prabangiau dekoruotas, bet kol tavo žvilgsnis bus nukreiptas į jį, tu niekada neatrasi ir nesukursi savojo. Nesuvokusios savo gyvenimo vertės, mes siekiame gauti tai, ką turi kiti, kaip orientyrą naudojame svetimus gyvenimus ir dėl to mūsų pačių gyvenimas pradeda atrodyti vis menkesnis ir mažiau vertas. Ar tikrai taip nori to, ką turi kiti? Net jeigu kartais ir atrodo, kad tavo gyvenimas yra ne toks garbingas, didelis ir svarbus, jis – tavo. Ir to pakanka, kad jį mylėtum, vertintum ir puoselėtum.

Kai jauti krūtinėje nemaloniai erzinantį pavydą, pripažink „taip, aš pavydžiu todėl, kad…“ Ir štai šis „todėl, kad“ – pati svarbiausia dalis, nes atvirai pasižiūrėjusi į ją, tu gauni šansą kažką pakeisti. Jeigu pavydi todėl, kad nepakankamai save vertini ir myli, pradėk narpliotis iš „žemos savivertės“ pinklių ir stiprink savo vidinę atramą. Jeigu priežastis – tikslų nebuvimas – sprendimas taip pat yra.

Kaip ir bet kuris jausmas, pavydas gali tapti ir prakeiksmu, ir palaiminimu. Todėl nebijok šio jausmo, „nevyniok į vatą“, o panaudok. Jeigu aš pavydžiu, vadinasi, turiu ką veikti! Ir tada nebebus laiko kentėti kaltėje, nuoskaudose, laisvalaikį leisti savigraužoje, nes būsi užsiėmusi labai svarbiu reikalu – savimi ir savo gyvenimu. Kai mes žinome, kad esame vertingos ir vertos, nebelieka poreikio lyginti savo gyvenimo su svetimu – „idealiu“. O žinome mes tai ar ne – priklauso tik nuo mūsų pastangų.

Ir pabaigai…

Mes dažniau liūdime dėl to, ko neturime, nei džiaugiamės tuo, ką turime…

Mes per mažai vertiname ir džiaugiamės tuo, ką jau turime, nes vis atrodo, kad turime ne tai arba turime per mažai. Ir tada džiaugsmas mus apleidžia, o jo vietą tuoj pat užima kiti jausmai. Juk laisva vieta ilgai nebūna laisva… Todėl, jeigu nori, kad vidinis turinys būtų šviesesnis, pradėk dėkoti už mažus dalykus ir neeikvok jėgų žvilgčiojimui į svetimas lėkštes, kuriose būtinai aptiksi kažką skanesnio ir didesnio.

Taigi, stebėk savo pavydą ir panaudok jį kaip vedlį, keliauk į tą vietą, iš kurios jis kyla, atrask tas priežastis ir išspręsk. Mokykis prašyti pagalbos ir dėkoti už mažiausias smulkmenas. Taip, aplink tu matysi sėkmingesnių ir ryškesnių talentų turinčius žmones – mokykis nuoširdžiai jais žavėtis. O pradėti gali dabar – padėkok greta tavęs esančiam žmogui, tuomet tam, kuris tyliai sėdi tolimiausiame kampe, o tada tam, kuris iš ryto tau nusišypsojo, ir būtinai tam, ant kurio tu jau seniai pyksti. Ir tada – visiems, kuriuos tik gali prisiminti. O jeigu šis tekstas tau buvo naudingas, sąrašo pabaigoje įrašyk ir mane  Ir ačiū tau, kad perskaitei!

Su meile,

Ilona

Drasagyventi.lt