Lyčių santykiai socialinės ir asmeninės sąmonės šviesoje (I dalis)

pexels-photo-427547

Lygindami senuosius ir dabartinius papročius matome didelius pasikeitimus. Ypač ryškūs pasikeitimai įvyko skirtingų lyčių santykiuose. Kyla klausimai: kodėl taip labai pasikeitė papročiai, kurie papročiai – senieji ar dabartiniai – skirtingų lyčių santykių srityje buvo tinkamesni ir kaip juos vertinti?

Atsakymų į šiuos klausimus ieškosime, žvelgdami per žmonijos sąmonės vystymosi prizmę. Pasinaudosime J. Gebserio žmonijos sąmonės vystymosi teorija. Pasak jos, galima įžvelgti penkis žmonijos sąmonės vystymosi tarpsnius: archainį, maginį, mitinį, mentalinį ir integralinį. Pritaikydami šią teoriją savo reikmėms, pirmuosius tris vystymosi tarpsnius – archainį, maginį bei mitinį – apjungsime ir pavadinsime šį priešistorinį ir iš dalies istorinį žmonijos sąmonės vystymosi laikotarpį giminine arba socialine sąmone.

Vienas būdingiausių jos bruožų buvo rūpinimasis šeimos, giminės, tautos ar apskritai žmogaus kaip rūšies išlikimu. Mentalinės sąmonės vystymosi tarpsnį pavadinsime asmeninės, individualios sąmonės pakopa. Jai būdingas individualios savimonės ir atskiros asmenybės vystymasis bei jos stengimasis tapti nepriklausoma nuo bendruomenės arba sociumo. Integralinis sąmoningumas šioje teorijoje, mūsų nuomone, yra ateities sąmonė. Jis turėtų apjungti, vienyti, integruoti socialinę bei individualią žmogaus sąmones į naują sąmoningumą, kurį galima būtų pavadinti dvasiniu. Nors ir visai nedaug dabarties žmonijoje tematyti integralinės sąmonės požymių, bet, reikia tikėtis, kad pamažu ji vis labiau įsigalės.

Senuosius lietuvių ir kitų tautų papročius formavo socialinė sąmonė. Ji atspindi visai kitokią negu civilizuoto, t. y. individualios, asmeninės sąmonės žmogaus pasaulėvoką, kitokią jauseną ir kitokių santykių su aplinkiniais ir su visu tuo, kas yra, suvokimą. Bene geriausiai ikicivilizacinio žmogaus sąmonę arba, vartojant mūsų įvestą pavadinimą, socialinę sąmonę apibendrino žymus antropologas L. Levi-Briulis (Lucien Lévy-Brühl). Jis pirmykščio žmogaus sąmoningumą, pasižymėjusį silpnesniu savojo aš suvokimu, bet stipresniu gyvybinių ryšių tarp visa kas gyva pajautimu, pavadino participation mystique (pranc. „mistinis dalyvavimas“). Šios teorijos, kurią K. Jungas pavadino genialia, iš pradžių nenorėjo pripažinti daugelis etnologų. Tačiau ji kaip tik ir paaiškina tuos didelius skirtumus tarp senųjų ir dabartinių, jau civilizuoto žmogaus papročių lyčių santykių srityje.

Stipriausiai mistinis dalyvavimas buvo išreikštas archainėje sąmonėjesilpniau maginėje, dar silpniau mitinėje, mentalinės sąmonės žmogus tokį suvokimą visiškai atmetė ir virš visko iškėlė racionalųjį mąstymą, kuris pripažįsta tik tai, kas apskaičiuojama, išmatuojama, apčiuopiama. Senųjų kultūrų arba socialinės sąmonės žmogus, jausdamas savo vienybę su kitais žmonėmis ir priklausomybę ne tik nuo jų, bet ir nuo viso to, kas gyva, kūrė papročius ir apeigas, kurios išreiškė ir palaikė visos žmonių bendruomenės vieningumą bei jos gyvybingumo priklausomybę nuo kiekvieno bendruomenės nario elgesio. Kiekvienas tai labiau jautė, negu suprato, todėl papročius ir visuomenės priimtas moralines normas daugiau ar mažiau gerbdavo visi bendruomenės nariai. Giminės pratęsimas buvo šventas vyksmas, užtikrindavęs bendruomenės gerovę. Galima netgi teigti, jog savąjį nemirtingumą socialinės sąmonės žmogus suvokė kaip savo giminės ar tautos tęstinumą. Pavyzdžiui, Sibiro ir Šiaurės tautelėse dar XIX a. pabaigoje …prieš mirtį senelis linkėdavo savo anūkei, kad ji augtų, ištekėtų, o jis gimsiąs iš jos [1, 30]

Šiuolaikinis, civilizuotas asmeninio, individualaus sąmoningumo žmogus savo veiksmuose, susijusiuose su giminės pratęsimu, arba, plačiau sakant, lytinio gyvenimo srityje atsisako paklusti išorinėms, visuomenėje esančioms moralinėms normoms, kurios yra praėjusių amžių palikimas. Ką tai reiškia? Toks šiuolaikinio žmogaus nepaklusnumas liudija apie išaugusį žmogaus nepriklausomumą ir jo galbūt dar sąmoningai nesuprastą siekį pačiam būti atsakingam už savo veiksmus. Asmeninės sąmonės žmogus nebesupranta senųjų lyčių santykius reguliuojančių papročių. Kita vertus, jis jau negali apsiriboti tam tikromis buvusiomis ir esamomis taisyklėmis bei draudimais ir šiuo klausimu kuria savo nuostatas ir požiūrį. Akivaizdu, kad asmeninio požiūrio turėjimas reikalauja ir didėjančio žmogaus sąmoningumo bei atsakingumo.

Praėjusių amžių ir tūkstantmečių bėgyje santykius tarp lyčių reguliuojantys papročiai bei moralės normos buvo visuotinai priimtini, jie buvo sudėtinė bendruomeninio gyvenimo dalis. Lyčių meilės šventumas ir jos apsaugojimo priemonės aprašytos senųjų kultūrų šventraščiuose, pavyzdžiui, induistų Vedose bei jų komentaruose arba žydų Senajame Testamente. Nors senosios lietuvių kultūros papročiai nebuvo surašyti į šventraštį, bet jie taip pat išreiškė lyčių santykius ir gyvybės pradėjimo šventumą.

Griežta tų laikų moralė ir vedybų papročiai buvo skirti lyties instinkto sužmoginimui. Netvarkingi lytiniai santykiai lietuvių ir kitose senose kultūrose būdavo griežtai draudžiami dėl to, kad seksualumas pasireikštų ne kaip rūšies bruožas, bet kad per sąjungą tik su vienu vyru ar viena moterimi lytinis potraukis taptų asmeniškas ir vestų į individualumą ir asmeninę sąmonę.

Praėjusiais amžiais griežtos moralinės normos nebuvo laikomos pasikėsinimu į asmens laisvę, nes tada stipresnė buvo ne individo, o bendruomeninė, giminės ar tautos sąmonė. Tas, kuris pažeisdavo priimtą paprotį, ardė giminės sąmonę ir tuo atskirdavo save nuo bendruomenės. Tokią kaltę pripažindavo visi. Anuomet nereikėjo teisėsaugos institucijų. Pakakdavo viešosios nuomonės pasmerkimo, kuris silpstant socialinei ir stiprėjant asmeninei sąmonei virto – jau dabartiniu mūsų požiūriu – neigiamu reiškiniu, kurį pavadinome „apkalbomis“, o šiandien – netolerancija arba diskriminacija.

Laukite tęsinio…

Vydija.lt

Pasidalinkite su kitais!