Lyčių santykiai socialinės ir asmeninės sąmonės šviesoje (II dalis)

photo-1475714622877-641e013c6096

Anksčiau rašėme…

Praėjusių amžių įstatymai ir dorovės normos, numatančios lyčių santykius, buvo išreikštos apeigomis ir papročiais, kurių atlikimas turėjo nepažeidžiamo įstatymo galią, nes nuo jų išsipildymo priklausė bendruomenės gerovė. Paprotys buvo tautos išmintis, perduodama iš kartos į kartą. Jei nebūtų papročių, tai visą gyvenimo išmintį kiekvienai kartai tektų atrasti pačiai. Tačiau žmogaus amžius tam per trumpas. Todėl reikia pasiremti ilgesniu amžiumi, o būtent toks yra tautos amžius. Pažvelkime, kaip socialinė sąmonė arba mistinis dalyvavimas pasireiškė per indoeuropietiškų tautų – baltų ir slavų – vestuvinius papročius.

Pats bendriausias mitinis-poetinis vestuvių įvaizdis yra persikėlimas per upę tiltu. Tiltas sujungia du žmogaus gyvenimo krantus. Pagal senuosius papročius gyvenimas iki vestuvių ir po vestuvių būdavo labai skirtingas. Vedęs vyras ar ištekėjusi moteris pereidavo į kitą luomą. Jų socialinė padėtis ir netgi drabužiai skirdavosi nuo ikivedybinių. Tiltas yra pavojingiausia gyvenimo kelio atkarpa, kuria pereiti ir pavojus nugalėti padėdavo vestuvių apeigų tvarkytojai, kuriuos galima pavadinti vienu žodžiu – tiltininkai. Tiltininkai, lietuvių dar vadinti ievaro žmonėmis, – senovėje priklausė dvasiniam luomui [2, 176-177].
Vestuvės būdavo visos žmonių bendruomenės, kuriai priklausė jaunieji, įvykis. Visi dalyvaujantys vestuvių apeigose jausdavosi atsakingi už tolesnį jaunųjų likimą, t. y. už jaunojo virtimą tėvu, o jaunosios – motina. Slavų nuotaka per mergvakarį pavaišindavo kiekvieną vestuvių dalyvį, o šis savo ruožtu ją pasveikindavo su naująja padėtimi visuomenėje. Tai reiškė negrįžtamą jos naujosios padėties pripažinimą.

Lietuvoje per vestuves būdavo geriamas apeiginis gėrimas marčios kraujas [3, 45]. Jį patiekdavo žalumynais papuoštame dubenyje, iš kurio kiekvienas vestuvių dalyvis semdavo po šaukštą [4, 160]. Taip marčios kraują pasidalydavo visi bendruomenės nariai, kurie tapdavo atsakingi už marčios virtimą motina ir įsipareigodavo ją perspėti, pastebėję netinkamą jos elgesį naujajame luome. Atsakomybės jausmą už tolesnį nuotakos likimą atspindi ir jos pavadinimas – žmonių martelė, o latviškai – laudava (nuo liaudis – „žmonės“), t. y. ta, kuri visiems „ant akių“. Po mačios kraujo gėrimo apeigos marti būdavo nuometuojama. Be ištekėjusios moters ženklo – nuometo nebūdavo galima pasirodyti ne tik svečiuose, bet ir namie.

Marčios marinimo apeiga anų laikų nuotakoms nebūdavo netikėta. Panašų, tačiau labiau gamtos lygmeniu, simbolinį marčios (laumės) marinimą (naikinimą, išvarymą) kaimo jaunimas išgyvendavo kiekvienais metais per Kupolės šventę. Slavų jaunimas išvarydavo vainiku bei žalumynais papuoštą merginą (laumę, kupolę, marčią) ir nuplėšę pasidalydavo jos žalumynus. O lietuvaitės keletą dienų prieš Rasos šventę vainikais, žolynais (kupolėmis) ir kaspinais papuoštą ir aptaisytą kartį – kupolę iškeldavo prie rugių lauko ir saugodavo, kad vaikinai nepagrobtų. Išsaugotą kupolę (žolynus) merginos pasidalydavo tarpusavyje. XX a. šis paprotys beliko tik bažnyčiose. Tai devintinių berželiai ir jų laužymas bei pasidalijimas per (dar mano vaikystėje būdavusius) paskutiniuosius mišparus. Kai kur ir slavų jaunimas vietoj merginos (laumės) puošdavo berželį, o po savaitės jį sunaikindavo. Toks kupolės (berželio) arba slavų papročiu laumės (marčios) išvarymas yra gamtos bei žmogaus gyvenime būtinai reikalingo virsmo simbolinis išgyvenimas [5, 209].

Galima paminėti daug papročių ir apeigų, pradedant nuo gimimo, kurių tikslas buvo rūpestis giminės pratęsimu. Mergaitės motinystei būdavo rengiamos nuo kūdikystės. Tuo rūpindavosi motina. Mergaites krūtimi maitindavo ilgiau nei berniukus „dėl stiprumo gimdant“ [6, 205], nutraukdavo matinimą sekmadienį – „daugiau vaikų bus ir jie sveiki augs“ [6, 205]. Dukrai augant motina užsakydavo mišias ir „maldydavo ubagus, kad Dievas vaisių užlaikytų“, o prieš prasidedant pirmosioms mėnesinėms mergaitę Nekalto Prasidėjimo šventėje nuvesdavo į bažnyčią, ir motina melsdavosi bei prašydavo elgetos pasimelsti „ta intencija“ [6, 205]. Pirmųjų mėnesinių proga būdavo atliekamos brandynų apeigos [7, 168-169]. Merginos ir moterys šiomis dienomis mesdavo į upelį žiedus ir žoles [7, 169].

Važiuodamas į jungtuves „jaunikis įsideda į kišenę pilną javų varpą, kurią kunigas užvinčiavoja, kad ir gyvenimas būtų pilnas. Grįžęs tikrina: kiek yra prisitrynę grūdų, tiek bus ir vaikų“ [6, 206]. Nuotakos motina, išleidusi piršlius, „sušluosto nuo stalo trupinius ir neša gurban. Ten sušeria veršingai karvei, kad Dievas laimintų vaisiumi“ [6, 205]. Prieš važiuojant į bažnyčią, nuotaka kartu su pamergėmis tris kartus apeidavo stalą. „Einant apie stalą pamergės turi pačiupinėti staltiesę. Kelios pamergės ją pačiupinės, tiek bus ir vaikų“ [6, 205]. Jaunųjų lovon, po pagalve būdavo dedamas duonos kepalas (vaisingumo simbolis), o svočia nuleidėja, guldydama jaunuosius, „peržegnodama palaimina jaunuosius, palinki vaisingo ir laimingo gyvenimo“ [8, 266].

Ypatingą vietą vestuvių apeigose užimdavo sugultuvės. Išlikę seni papročiai ir pasakos, kuriuose kalbama apie pirmosios nakties išbandymus. Daugelio lietuvių pasakų siužetai pakartoja vestuvių apeigas. Tokios, pasak N. Vėliaus, yra „Bėgimas oželiui padedant“, „Merga ragana“, „Slibino jaunoji“, „Slibinas jaunavedžių kambaryje“, „Ištikimas tarnas“, „Dėkingas numirėlis“ ir kitos, kuriose „senukas“, „šventasis“, „ištikimas tarnas“ pirmąją vestuvių naktį „…iš merginos išvaro velnius, iškrato bjaurybes (žalčius, gyvates, rupūžes), užmuša jaunųjų miegamajame pasislėpusį slibiną, žaltį ir panašiai. O išvadavus merginą iš velnio (ožio, meškos, slibino) nagų, tuoj įvyksta vestuvės arba išvarius, užmušus velnią (žaltį, slibiną) pirmąją vestuvių naktį jaunavedžių kambaryje prasideda laimingas sutuoktinių gyvenimas“ [9, 152]. Minėtose lietuvių ir kitų tautų pasakose bei legendose pasakojama apie pirmosios nakties pavojus ir galimą jaunojo žūtį. Pirmoji sueitis su moterimi vyrui yra pavojinga, tačiau gresia ne fizinė, o moralinė žūtis.

Palyginimui galima paminėti ir Senąjį Testamentą. Tobijo knygoje aprašyta kilmingo žmogaus dukra, kuri buvo ištekinta už septynių vyrų, bet visi jie žuvo pirmąją vestuvių naktį. Aštuntasis Saros jaunikis Tobijas, kuris pildė savo palydovo ir globėjo pamokymus, liko gyvas. Padedant globėjui, piktoji dvasia buvo išvaryta iš Saros, ir tada jiedu laimingai gyveno.

Senieji lyčių santykius tvarkantys papročiai labiau tiko žmogaus kaip rūšies išsaugojimui. Tik palaipsniui iš socialine sąmone grįstų papročių išsivystė individualumu grįsti santykiai ir meilė, kuri labiau tinko asmeninei sąmonei. Šiuolaikiniam žmogui atrodo, kad jis pats žino, kas leistina ir kas ne. Todėl atsiranda nuomonės ir lūkesčiai, dažnai nieko bendra neturintys su tikrove.

Asmeninės vyro ir moters jungties negalima įvertinti bendruomeniniais kriterijais ir praėjusių amžių sąmone, kuri verčia žmogų paklusti socialinėms bei ideologinėms nuostatoms. Žmogus, kuris papročiams ar įstatymams paklusta vien todėl, kad taip daro visi arba iš baimės būti pasmerktam, nėra moralus. Pagrindinė moralaus gyvenimo sąlyga yra laisvė: laisvė ne tik gėriui, bet ir blogiui.

Tačiau šiuolaikinis žmogus dar nepriaugo tiek, kad galėtų tinkamai naudotis laisve. Laisvė kol kas dažniausiai suprantama kaip visiškas suvaržymų nebuvimas. Siekiant laisvės, šiandien yra laužomos senųjų papročių liekanos, atmetamos buvusios moralinės nuostatos. Tokia įvykių raida yra natūrali ir dėsninga, nes laužant ir paneigiant papročius pašalinamos kliūtys pasireikšti individualiai, asmeninei sąmonei.

Individuali sąmonė, kuri visus ir viską suvokia kaip atskira ir nepriklausoma, dažniausiai mąsto trumparegiškai ir mano, kad beatodairiška laisvė galima be pasekmių. Tai racionalus, viliojantis, bet klaidingas požiūris, kurį paprastai patikriname savo gyvenimu. Kaip sako sena išmintis, – kiekvienas mokosi iš savo klaidų. Asmeninei sąmonei subręsti reikia daug patirties. Todėl tokios ilgos yra laisvės pamokos.

Ilgą laiką atliekant kokį nors veiksmą, atsiranda įprotis arba paprotys. Galima teigti, jog žodžiai paprotys ir protas yra kilę iš veiksmažodžio pratinti. Pa + protas reiškia paprotį arba pamintą, žemesnį protą. Pa + sąmonė reiškia žemesnį sąmoningumą, kurį vadiname pasąmone. Kaip iš pasąmonės kyla sąmonė (arba kaip iš socialinės sąmonės vystosi asmeninė sąmonė), taip iš papročių išsivysto protas. Tačiau šis protas yra labai suvaržytas ir apribotas visuotinai priimtų papročių. Toks protas yra labiau socialinis nei asmeninis. Asmeninės sąmonės vystymuisi paprotys turi būti atmestas ir paneigtas. Tokį vyksmą, t. y. senųjų papročių laužymą ir paneigimą išgyveno ir išgyvena visos tautos, jau tapusios civilizuotomis ir tebežengiančios į civilizaciją arba į asmeninį, individualų sąmoningumą.

Nors papročiai saugo nuo netinkamo elgesio, tačiau jie uždaro gyvenimą pastoviose formose ir stabdo visuomenės bei žmogaus sąmonės vystymąsi. Ir todėl žmogus, varžomas papročių bei spaudžiamas moralinių normų, išeina laimės ieškoti, panašiai kaip sūnus palaidūnas iš evangelinio palyginimo.

Esame kryžkelėje. Iššvaistėme Tėvo duotą palikimą, t. y. senuosius papročius ir moralines normas, o savųjų asmeninės etikos normų dar neturime. Šitaip svarstant tampa aišku, kodėl taip mažai laimės socialiniame ir asmeniniame gyvenime atneša dabartinė laisvė lytinių santykių srityje. Priešingai, žmonių tarpusavio bendravimo problemos, švelniai tariant, tapo tik sudėtingesnės, skaudesnės ir sunkiau sprendžiamos. Juk nuo to, kaip bendrauja vyrai ir moterys, priklauso gyvybės ir visuomenės tęstinumas. Susijungdami vyras ir moteris teikia galimybę įsikūnyti naujai gyvybei. Naujos sielos gali įsikūnyti tik per mus. Mes jas priimame arba atstumiame, priklausomai nuo savo apsisprendimo. Be pareigos ir atsakomybės suvokimo prieš gimstančius, lytiniai santykiai tampa egoistiški ir veda į savinaiką.

Nei viena visuomenė, atmetusi dorą ir moralę, ilgai neišliko. Tai istorinė patirtis. Civilizacija formuojasi ilgai, tačiau žlunga greitai. Sigmundas Freudas „Įvadinėse paskaitose į psichoanalizę“ rašė: Mes tikime, kad civilizacija yra sukurta primityvių impulsų keliamo malonumo paaukojimo kaina. Anglų antropologas ir etnologas Unvinas (J. D. Unwin), norėdamas įsitikinti šio teiginio teisingumu, atliko išsamų įvairių žmonijos civilizacijų seksualinės moralės tyrinėjimą. 1934 metais pasirodė jo veikalas „Seksas ir kultūra“, kuriame jis aprašė 16-os aukštai išsivysčiusių – šumerų, babiloniečių, egiptiečių, asirų, graikų, persų, indų, romėnų, japonų ir kt., ir 86-ių primityvių kultūrų istoriją.

Laukite tęsinio…

Aleksandras Žarskus 

Naudota literatūra:

1. Priroda i čelovek v religioznych predstavlenijach narodov Sibiri i Severa (vtoraja polovina XIX – načalo XX v.), Leningrad, 1976 // Cituota pagal V. I. Eremina, Ritual i folklor, Leningrad, 1991.
2. Mify narodov mira, Enciklopedija, Moskva,1982, t. 1.
3. Tautosakos darbai, Kaunas, 1940, t. 7.
4. Lietuvininkai. Apie vakarų Lietuvą ir jos gyventojus XIX a. V., 1970.
5. Patackas A. Žarskus A. Virsmų knyga, Kaunas, 2002.
6. Kriauza A. Vaikai ir jų auginimas Kupiškio apylinkėje. // Gimtasai kraštas, Šiauliai, 1943.
7. Yla S. Lietuvių šeimos tradicijos, Čikaga, 1978.
8. Buračas B. Kupiškėnų vestuvės. // Tautosakos darbai, t. 1, Kaunas, 1935.
9. Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis, V., 1987.
10. Joseph D. Unwin, Sex and Culture. London, Oxford University Press, 1934. Cit. iš Gintautas Vaitoška, Laimingojo laukinio būklės ilgesys ir naivioji seksologija kaip jaunuomenės tvirkinimo filosofinis pagrindas // Soter, Religijos mokslo žurnalas, Kaunas, Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2007, Nr. 21(49).
 

Vydija.lt

Pasidalinkite su kitais!