Šio ciklo straipsnius į redakcijos elektroninį paštą atsiuntė Balarama.lt skaitytoja, norėjusi išlikti anonimė. Tačiau žmogaus, pradėjusio medituoti, ieškoti dvasinių dalykų, patirtys tokios universalios, kad, nors ir neįvardytos vardu, jos gali būti artimos kiekvienam iš mūsų. Dėkojame tekstų autorei už nuoširdumą ir su džiaugsmu kviečiame visus pasinerti į atradimus drauge.

Apie meditaciją kalbama išties daug. Žiūrint iš šalies atrodo, kad visi puikiai žino, kas tai yra, kam to reikia ir kokią naudą iš to gauname. Juk Bilas Geitsas medituoja ir jam visai neblogai sekasi, ar ne? Viskas paprasta – jei sugebame nuraminti protą, galime priimti teisingus sprendimus. Ir medituoti nėra sunku. Sėdi ramiai, kvėpuoji… Viskas?

Medituoti bandžiau ne kartą ir ne du. Visuomet ištikdavo kelios tos pačios bėdos:

* Visų pirma, nepavyksta atsisėsti ta gražia poza, kuria sėdi jogos meistrai. Dėl to ir visa meditacija tampa beprasmiška, juk svarbiausia – tinkamas įvaizdis?

* Antra, mintys laksto į kairę ir į dešinę, o galvoje nuolatos ūžia variklis: „ar gėles palaisčiau? ar išsiunčiau tą laišką darbdaviui? ką šiandien valgysim? kur padėjau įkroviklį?“

* Trečia, po kelių meditacijos dienų „ištinka“ rūpesčių pilna diena ir planas ramiai pasėdėti pasilieka „geresniems laikams“.

* Galiausiai ateina abejonės: kam sėdėti vienoje vietoje, jei per tą laiką galiu atlikti papildomą darbą, už kurį darbdavys galbūt kilstelės algą? Taip tikriausiai greičiau priartėsiu prie Bilo Geitso gyvenimo būdo.

Nors metų metus brandintas logikos balsas, atrodo, kalba visiškai racionaliai, kažkas viduje nuolatos šnabžda: „Iš kur žinai? Iš kur žinai, jei nepabandei? Kaip gali keisti savo gyvenimą, jei visada judi ta pačia kryptimi? Jei bijai pokyčių? Jei neleidi jiems parodyti, ką jie iš tiesų gali?“

Kaip ir dauguma, nuolatos keliuosi ir užmiegu su savo rūpesčiais, nerimu ir problemomis. Nuolatiniai klausimai, įgyvendinami ir neįgyvendinami veiksmų planai, kasdieniai rūpesčiai ir atsakomybė. Bėgant metams vis dažniau pagaunu save su pykčiu, nuolatiniu nuovargiu, bloga nuotaika ir irzlumu. Suprantu, kad net ir vienas netinkamas žodis gali išmušti mane iš vėžių ar visai dienai sugadinti nuotaiką. O juk viskas, ko noriu – tai būti laiminga. Pagauti ir sulaikyti tas akimirkas, kai pasaulis atrodo toks šiltas, o aplink esantys žmonės – tokie gražūs ir geri. Reikėjo daug metų, kol supratau, kad ne aplinkybės formuoja mano požiūrį, o mano požiūris formuoja aplinkybes. Jei esu geros nuotaikos, jei jaučiuosi rami ir saugi, tuomet ir transporto spūstys neatrodo tokios ilgos, ir darbas – ne toks sunkus, ir buities darbai – ne tokie beprasmiški. Tik kaip man išlaikyti šią būseną?

Mano meditacijos iššūkis turi gana ilgą priešistorę. Gal metus laiko neigiau tą faktą, kad kelios minutės ryte, skirtos meditacijai, gali pakeisti gyvenimą. Juk tos kelios minutės reikalauja sumažinti laiką, skirtą miegui. O mano protas kartojo: „Miegas yra sveika kūnui!“

Metus internetinėje erdvėje ir storose knygose ieškojau informacijos apie vidinę ramybę. Jau studijų laikais man teko susipažinti su skirtingomis religijomis, todėl labai „apgraibomis“ žinojau apie Rytų filosofiją, jutau prieraišumą prie Krišnos sąmonės religinės bendruomenės. Tuo metu tiesiog žavėjausi žmonėmis, kurie kalba apie meilę ir gėrį, šoka gatvėse, dainuoja ir šypsosi. Meilė kasdienybei, Dievui ir gyvenimui – tai buvo būtent tai, ko man trūko. Ir, kaip būna paprastai, kasdien nuoširdžiai galvojau apie dvasinius eksperimentus, o tada vieną dieną pamačiau Ievos Zasimauskaitės-Kiltinavičienės vaizdo reklamą, skatinančią apsilankyti akustiniame iš JAV atvykusio dvasinio mokytojo JM Sankarshan Das Adhikario koncerte.

Koncertas buvo nuostabus! Mokytojo dainos ir žodžiai įstrigo atmintyje. Angliškai kalbančio mokytojo žodžius vertė vaišnavų vienuolis Sankirtan Das, kurį žinojau dar iš tų laikų, kai ieškojau informacijos apie meditaciją ir sielos ramybę. Man patiko jo vaizdo įrašai, nes jis atrodė atviras ir nuoširdus, kalbėjo taip paprastai bei aiškiai. Koncerto pabaigoje mokytojas visus (nepriklausomai nuo to, kokia mūsų religija) paragino sudainuoti Harė Krišna mantrą:

Harė Krišna Harė Krišna

Krišna Krišna Harė Harė

Harė Rama Harė Rama

Rama Rama, Harė Harė

Buvau ją girdėjusi, žinojau žodžius, tačiau pirmą kartą pajutau tokį nuoširdų džiaugsmą. Greitas ritmas, jauki muzika ir malonus mokytojo balsas sujungė visus susirinkusiuosius. Mantra turėjo stebuklingą poveikį – pasijutau kur kas lengvesnė, laimingesnė ir ramesnė.

Koncerto metu patirtas laimės jausmas vėl ir vėl sugrįždavo atmintyje. Ėmiau vis rimčiau galvoti apie meditaciją ir vėl visai atsitiktinai radau vaizdo įrašą, kuriame JM Sankarshan Das Adhikari ragino pradėti meditaciją. Jis teigė, kad, nepriklausomai nuo religijos, kasdien turėtume kartoti Dievo vardą: „Kiekvieną rytą pradėkite dieną kartodami Dievo vardą ir aš jums galiu garantuoti, kad ta diena bus pati geriausia diena jūsų gyvenime, o kiekviena kita diena bus dar ir dar geresnė“. Tai padėjo apsispręsti.

Išsikėliau iššūkį – medituoti 30 dienų iš eilės ir stebėti, kas vyksta su manimi, kaip keičiasi mano jausmai, elgesys ir gyvenimas.

Teksto autorė prašė išlikti nežinoma

Redagavo Lina Staponaitė