Laimės eksperimentas – 30 dienų meditacijos iššūkis (3 dalis)

summerfield-336672_960_720

Šio ciklo straipsnius į redakcijos elektroninį paštą atsiuntė Balarama.lt skaitytoja, norėjusi išlikti nežinoma. Tačiau žmogaus, pradėjusio medituoti, ieškoti dvasinių dalykų, patirtys tokios universalios, kad, nors ir neįvardytos vardu, jos gali būti artimos kiekvienam iš mūsų. Dėkojame tekstų autorei už nuoširdumą ir su džiaugsmu kviečiame visus pasinerti į atradimus drauge.

Antroji straipsnio dalis čia

Pirmoji savaitė, 4–7 diena

Nepriklausomai nuo to, kuo pradedame domėtis, jei darome tai visiškai nuoširdžiai, atsiranda milijonas klausimų. Mano meditacijos iššūkis visų pirma buvo bandymas surasti laimę ir vidinę ramybę, tačiau kuo daugiau skaičiau apie Krišnos sąmonės judėjimą ir kuo daugiau bendravau su vaišnavų vienuoliu Sankirtan Das, tuo aiškiau ėmiau suprasti, kad meditacija yra kur kas daugiau nei tik fizinė proto rimtis.

Ketvirtoji diena. Pamąstymai apie mėsą

Mano rytinė meditacija ėmė siekti apie 20 minučių. Nors mintys vis dar lakstė į kairę ir į dešinę, tapo šiek tiek lengviau susikoncentruoti į mantros garsą ilgesnį laiką. Baigusi kartoti Dievo vardus, mintyse padėkojau Jam, likimui ar gyvenimui (nors neturėjau jokio konkretaus vaizdinio, tačiau žinojau, kad dėkoju kažkam „aukščiau“) už viską, ką turiu. Padėka tarsi sustatė procesą į savo vietas – atrodė, kad ir pati meditacija įgavo baigiamąjį tašką, drauge leisdama sėkmingai pradėti naują dieną.

Iš tiesų meditacija turi stebuklingą poveikį – galvodama apie meilę Dievui ėmiau stengtis su meile žiūrėti ir į aplinkinius. Iš kitos pusės, atsiranda naujų klausimų: jei bandai mylėti visus, kaip paaiškinti tai, kad pietų metu atsidarai maisto indelį su kotletais? Apie mėsos atsisakymą esu galvojusi daugybę kartų: nuo mažų dienų, kai gaudavau pylos iš mamos, kad užaugsiu ligota, iki jaunystės, kai šalia esantys draugai pašiepdavo, pasitelkę auksine tapusią frazę: „O tai augalų tau negaila?“ Vis dėlto šiandien mąstymas apie mėsą tapo kur kas struktūriškesnis. Prieš porą dienų perskaityta A. C. Bhaktivedantos Svamio Prabhupados citata nepaliko jokių pašalinių minčių:

Iš tikrųjų gyvuliai turi sielą. <…> Tai sveikos nuovokos dalykas. Pasistenkite suprasti. Gyvulys maitinasi – ir jūs maitinatės, gyvulys miega – ir jūs miegate, gyvulys ginasi – ir jūs ginatės, gyvulys turi lytinius santykius – ir jūs turite lytinius santykius, gyvuliai turi palikuonis – ir jūs turite palikuonis, jie turi savo būstą – ir jūs turite būstą. Sužeidus gyvulio kūną tekės kraujas, sužeidus jūsų kūną taip pat tekės kraujas. Štai kiek daug panašumų. Kokia gi prasmė neigti vienintelį likusįjį panašumą – sielos buvimą? Tai nelogiška. Jūs studijavote logiką? Logikoje yra analogijos sąvoka. Surasti analogiją – reiškia padaryti išvadą suradus daug panašumų. Jeigu tarp žmonių ir gyvulių tiek daug panašumų, kodėl turėtume neigti tą vienintelį? Tai nelogiška ir nemoksliška.

Tai, ką tiek metų jaučiau viduje – gailestį, nesupratimą, abejones, – pirmą kartą įgavo aiškų loginį pagrindą. Jausmai ir protas sudarė visumą. Tvirtai nusprendžiau mažinti gyvulinės kilmės produktų vartojimą. Ir šį kartą tikrai! Esu bandžiusi nevalgyti mėsos daugybę kartų. Mėginau visiškai nutraukti mėsos vartojimą, bet tai baigdavosi visuomet taip pat – puriu kotletuku su bulvių koše. Vienas mano pažįstamas neseniai pasakė: „Kai matau kotletus, visuomet galvoju apie tave.“ Tai – originalus komplimentas, verčiantis iš šalies įvertinti savo gyvenimo būdą. Deja, puikiai supratau, kad jei bandysiu imtis radikalių pokyčių, man tikrai nepavyks, todėl nusistačiau minimalų planą: bent kelias dienas per savaitę visiškai nevartoti mėsos ar žuvies ir žiūrėti, kaip man tai seksis. Naujas iššūkis sename iššūkyje. Ir dar toliau nuo įprastos komforto zonos.

Penktoji diena. Pyktis ir atmetimas

Ar esate girdėję tokį posakį: „Jei tavo protas pyksta ir nori kažko atsisakyti, tai reiškia, kad judi teisingu keliu“?

Penktoji meditacijos diena prasidėjo pykčiu. Protas ėmė uždavinėti klausimus: kam tau visos šios nesąmonės? gal geriau pamiegok šiek tiek ilgiau, užuot kvailai sėdėjus ant žemės ir bandydama tikėti, kad darai kažką gero? jei nori kažką keisti, tai atsistok ir keisk! Nors atlikau meditaciją kaip įprastai, viduje jaučiau pasipriešinimą. Jį skatino ir praeitos dienos kivirčas su vyru, kuris neabejodamas užtikrino, kad mano elgesys atrodo kvailai ir yra niekam nereikalingas. Ar jis teisus?

Nors tą akimirką mane valdė stipri atmetimo reakcija, viduje jutau raginimą nepasiduoti. Pamenu, kad ieškodama informacijos apie meditaciją, žiūrėjau dvasinio mokytojo Mooji paskaitą, kurioje jis kalbėjo apie tai, kad mūsų protas ima aktyviai priešintis tik tuomet, kai vyksta dvasiniai pokyčiai, kadangi šie pokyčiai ragina protą „persiprogramuoti“, išeiti iš įprastos komforto zonos ir naujai pažvelgti į pasaulį. Mokytojo patarimas buvo visiškai paprastas: nepasiduoti ir nebijoti bangų, kurios siaučia viduje, nes jos greitai nurims ir viskas taps aišku. Apie tai galvodama ėmiau suprasti, kad mano laimės sąvoka nuolatos siejosi su materialiu pasauliu: darbu, namu, įvaizdžiu… Meditacija – tai laimės kreipimas į vidų, į tą pasaulį, kuris, nors yra visai šalia, tuo pat metu yra užšaldytas storame ledo sluoksnyje. Galbūt jis keičiasi? Gal šiek tiek tirpsta? Juk materialiame pasaulyje gyvenu ne vienerius metus ir vis tiek jaučiu tuštumą. Kaip galiu tikėtis pasikeitimo, jei pati nesistengsiu keistis…

Šešta, septinta dienos. Priimti save

Juodi debesys prasisklaidė ir medituoti tapo gerokai lengviau. Atsirado ir šioks toks ritmas: atsikelti anksčiau, nusiprausti, pavedžioti šunį ir likusį laiką iki darbo pradžios skirti meditacijai. Pirmosios savaitės pabaigoje manęs laukė didžiulė šventė, kurioje turėjau rūpintis susirinkusiais svečiais, ir dėl to jaučiau didžiulį stresą. Bijojau kažką nuvilti, jaučiau atsakomybę už kitų nuotaiką ir emocijas. Puikiai žinojau, kad įvykus nemaloniai situacijai visų pirma kaltinsiu save ir jau iškart bijojau šios būsenos.

Rytinę meditaciją pradėjau įsitempusi. Ėmiau jaustis ramesnė tik baigusi medituoti ir padėkojusi Dievui už man siunčiamą meilę. Juk aš negaliu kontroliuoti kitų, negaliu būti atsakinga už jų veiksmus ir mintis. Viskas, ką galiu padaryti, tai kontroliuoti savo mintis. Priimti save ir nekelti tų tikslų, kurių negaliu įgyvendinti. Prisiminiau Sankirtan Das žodžius iš mūsų pokalbio apie blogas emocijas: „Jei matai savyje trūkumus, blogi yra ne tie trūkumai, o tavo požiūris į juos. Dvasiškai mes esame maži vaikai, bet dėl to neturėtume savęs smerkti. Esame tokie ir tokioje vietoje, kur ir turime būti. Tai nereiškia, kad nereikia judėti pirmyn, bet reikia eiti savo greičiu ir nepykti, reikalaujant iš savęs daugiau, o tuomet kaltinti už tai, kad nepavyksta. Taip mes tik kankiname save.“ Tai svarbi pamoka, kurią vis dar bandau išmokti: priimti ir mylėti save, nustoti ieškoti laimės išorėje ir liautis vertinti ją materialiais kriterijais, nes laimė… nes ji, visų pirma, slypi viduje.

Teksto autorė prašė išlikti nežinoma

Redagavo Lina Staponaitė

Pasidalinkite su kitais!