Labas, aš – norų pildytojas!

norupildytojas

Yra toks dalykėlis Danguje. Taip, taip, jūs supratote viską teisingai – aš pildau jūsų norus. Ne, aš ne Angelas, aš – Norų Pildytojas. Na, toks agregatas, tarkim, kaip malimo mašinėlė: įdėjote produkto gabalą, o gaunate sumaltą masę. Taip ir aš – įdedate norą, o aš jį materializuoju.

Su norais dirbu jau seniai. Nuo tų laikų, kai viskas buvo sukurta. O kada tai prasidėjo, aš jau nebeprisimenu. Tikriausiai nuo pradžios.

Ką gi aš jums noriu pasakyti? Mane taip dažnai keikia, bamba visaip: „Kas gi čia gavosi, aš visai ne to norėjau…“ Bet štai ką aš jums pasakysiu: patiekalo be prieskonių nebūna, juk taip? Pipiriukai, druska… Taip ir jūsų norai! Galvojate vieną, kalbate kitą, darote trečią, o iš tiesų mintyse visai ką kitą turite. Taip, jūsų išsakyta mintis turi daug įvairiausių prieskonių…

Prisimenu, kaip vienas geras žmogus sau žmoną užsisakė. Ilgai gyveno vienas ir jo gyvenimas buvo pakankamai linksmas. Bet nusprendė nurimti ir sukurti šeimą. Mintis jo skambėjo gana kilniai: „Štai vesiu – padėsime vienas kitam, sunkią minutę palaikysime, drauge kovosime su likimo vingiais, o ir senatvėje bus kas stiklinę vandens paduos…“ Pagrindinis noras lyg ir aiškus – vesti. O prieskoniai? Juk jis į „patiekalą“ prikaišiojo ir likimo vingių, ir sunkių akimirkų, ir neįgalios senatvės paveiksliuką nusipiešė… Aš ir išpildžiau jo norą. Atsisakyti aš juk negaliu, privalau vykdyti užsakymus. Tik dabar jis keikia ir likimą, ir savo žmoną, ir save, nes po vestuvių jo gyvenimas virto į nuolatinę kovą dėl išgyvenimo. Taip jie su žmona ir įgyvendina jo išsakytus norus – tai petys patin, tai nugara nugarą paremia… Žinoma, jis galvoja, kad didžiausia klaida buvo vedybos. O iš tikrųjų – ką užsakė, tą ir gavo!

Dar vieną atvejį prisimenu. Mergina jauna, graži, svajojo apie meilę. Na, meilė – reikalas geras, teisingas. Bet kaip gi svajojo… „Noriu beprotiškos meilės, kad pamirščiau viską pasaulyje, visa galva pasinerčiau į nežinią, kad nei viena diena nebūtų panaši į praėjusią, kad jis nuo manęs akių nenuleistų, mylėtų mane labiau nei gyvenimą, nei akimirkai manęs nepaliktų…“ Pasakyta – padaryta. Kai tik jos noras pasiekė reikalingą tankį – nukeliavo įgyvendinimui. Parinkome jai karštą pietietį vaikiną. Gražuolis, džigitas, karštakraujis. Matytumėt ją dabar. Juk jis pavydi jos juodai, visą laiką reikalauja meilės įrodymų, kurių jam visada mažai… Jų meilė iš tiesų beprotiška. Proto joje tikrai nėra, vien aistros. O kaip ją seka! Bet… viskas tiksliai įvykdyta – nei per žingsnį nuo jos nesitraukia, akių nenuleidžia. Bijau tik, kad ji prie paskutinės ribos nepriartėtų, kai visa galva į nežinią…

Ne, nepagalvokite, kad visi į tokius kraštutinumus puola. Aš čia pasakoju ypatingus atvejus. Ne visus aistros į skutus drasko. Bet nepatenkintų – daugybė.

Patys pagalvokite: moteris laiko save nepatrauklia, nieko verta ir meldžiasi kiekvieną dieną: „Dieve, atsiųsk man žmogų. Kad ir koks jis būtų, tegu kreivom kojom, tegu plikas, tegu senas. Tegu su laikraščiu ant sofos, tegu! Kad tik vyras namuose būtų. Aš jam visas gero gyvenimo sąlygas sukurčiau, kad tik būtų. Prašau Tavęs, Dieve!“

Tokia malda visada mus pasiekia. Kartą pasiekė, antrą kartą pasiekė, šimtą kartų pasiekė… štai ir reikalingas tankis susidarė. Dangiškoji Kanceliarija ją registruoja ir atiduoda išpildymui. O dabar pagalvokite: kuri moteris bus patenkinta, jeigu ant sofos priešais televizorių apsigyvens plikas kreivakojis senis su laikraščiu rankose, nuolat reikalaujantis dėmesio? O juk pati prašė! Nors sielos gilumoje buvo tikra, kad už jos nežemišką kuklumą bus išduotas „princas ant balto žirgo“. Na, blogiausiu atveju – koks Jonelis su trijų skyrių krosnimi ir stebuklinga lydeka. Mielieji mano! Pas mus čia kuklumo pagal 10 balų skalę niekas nevertina. Mes pildome jūsų norus. Ir būtent taip, kaip jūs užsakėte!

Štai viena subrendusi, gabi trisdešimties metų mergina įvairių technikų pagalba ištreniravo savo minties galią iki aukšto lygio. Ir siunčia ji mums tokį užsakymą: „Aš sutinku daug dirbti, kad ir keliuose darbuose, aš stipri, aš ištversiu, kad tik aš ir mano būsimi vaikai visada būtų aprūpinti materialiai.“ Amen, brangieji! Juk ji pati užsisakė tokį egzistavimą. Keli darbai. Visuose daug darbo. Sunkaus darbo, nes ji stipri ir viską ištvers. O vaikai visada lieka būsimajame laike. Bet juk ji pati taip pasakė! O dar jos minties galia – pavydėti galima. Per visą Visatą pasklido. Pamėgink neišpildyti. Gerai, jeigu pasikankins, pasikankins ir supras, kad kitą norą reikia siųsti. O jeigu ne? Taip ir gyvens „stiprių moterų“ pasaulyje. Stiprios jos, bet… nelaimingos.

Arba dar viena gudruolė, nusprendusi nusimesti „kryžių“, kurį pusę gyvenimo vilko ant savo pečių. Vaikai išaugo, vyras iškankino – be jos komandos net arbatos nesugeba pasidaryti. Na, ir užsisakė: „Noriu būti silpna moterimi. Aš jau persidirbau, mirtinai pavargau, tegu dabar jie aplink mane pašokinėja.“ O kadangi, kaip jau sakiau, buvo tikra gudruolė, pritaikė specialius metodus, kad norai greičiau išsipildytų. Ir ką jūs galvojate? Staiga ją netikėta užklupo liga. Iš tų, kurios visam gyvenimui. Ji guli lovoje, „silpna moteris“, jaučiasi siaubingai – juk „mirtinai pavargo“, o šeimyna šokinėja aplink ir dar savo reikalais užsiima. Jie juk sergančios mamos neužsakinėjo, jų gyvenimai tęsiasi toliau. Ačiū Dievui, kad ši gudruolė dabar turėjo daug laisvo laiko, kad gulėdama visiškoje vienatvėje, galėtų peržiūrėti savo klaidingus įsitikinimus ir suformuluotų naują užsakymą. Ir viskas pagal tvarką: įvertinome noro tankį, užregistravome, peržiūrėjome variantus, įtraukėme į sąrašą. Po metų ligos nė kvapo nebeliko, o mūsų gudruolė dabar kitus moko, kaip reikia formuluoti norus. Nes patirties turi. Šiaip ar taip – metai skaudžios praktikos.

Taaaaip… Norai – gerai pagalvojus – baisus reikalas! Tiek sau gali prisilinkėti… Ir ne tik sau. Štai tėvas sūnui sako: „Nevėkšla tu. Aš tavo metų jau… o tau galvoj vien kvailystės… o ir rankos ne iš tos vietos auga. Taip ir liksi visą gyvenimą nevykėlis!“ Koks gi palinkėjimas? O jeigu sūnus vieną dieną tuo patikės? Ir teks man pildyti tokį „dvigubą“ norą? Ką reiškia teks? Pildysiu! O kiek tokių norų sulaukiu! O jeigu paklaustumėt tėvo, kam siuntė tokius linkėjimus savo sūnui, juk nesupras, išsigąs ir išlemens: „Aš jam nelinkėjau tokių dalykų… aš tik gero norėjau…“ O pas mus čia pranašų ir orakulų nėra – kaip užsakei, taip ir gavai.

Norų tankis – svarbus reikalas. Jeigu jūs kiekvieną dieną galvojate, kad nutiks kažkas blogo, jūs maitinate tą mintį savo energija ir kiekvieną kartą ji tampa vis stipresnė, vis tankesnė. Ir anksčiau ar vėliau patenka į mano „malimo mašinėlę“. O tada jūs pasakysite: „Aš taip ir žinojau…“ Nors tokiu atveju teisinga būtų sakyti: „Aš taip ir sugalvojau…“ Štai ką aš rekomenduoju: jeigu į galvą atėjo bloga mintis, jūs ją pagaukite ir iš kart paverskite gera. Pavyzdžiui, jūs bijote skristi lėktuvu dėl teroristų. O jūs iš kart įsivaizduokite, kad teroristams šiuo metu šventė. Plovas, užstalės dainos, rytietiški šokiai. Nerūpi jiems jūsų lėktuvas, dabar jie švenčia. Palinkėkite jiems kuo daugiau laimingų švenčių ir ramiai skriskite.

Dar yra laiko sąvoka. Aš jau sakiau, kad nuo užsakymo iki jo įgyvendinimo turi praeiti tam tikras laiko tarpas. Kol išnagrinės, kol patikslins, kol pasirašys, kol Visatos resursus sutelks… O daugelis iš jūsų nemoka laukti! Nepavyko iš karto ir sakote: „Tiek jau to, ne taip labai ir norėjau.“ Ir tada jūsų noras keliauja į šiukšlių dėžę. Kas jį pildys, jeigu jūs jau nebenorite? Išmokite pasitikėti ir laukti! Mes juk tik dėl jūsų dirbam, kitų reikalų neturim.

O dar būna ir taip: kai noras išpildomas tiksliai ir žmogus būna laimingas, bet kažkodėl jam būtinai reikia viską sugadinti… Papasakosiu jums štai tokią istoriją.

Kreipėsi į mus jauna moteris. Protinga, graži ir su švaria siela. Ir noras jos buvo geras – Tikra Meilė. Pildyti tokius norus – vienas malonumas. O žodžiai jos skambėjo taip: „Noriu nežemiškos meilės, kad santykiai būtų kaip šventė, ir romantika būtų, abipusis švelnumas, rūpestis ir laimė, ir kad vaikelį turėtumėm – mylimą ir ilgai lauktą. Ir kad kiekvienas susitikimas – lyg pirmą kartą… ir lyg paskutinį.“

Na, žiūriu, kokiais „prieskoniais“ pabarstė norą. O „prieskoniai“ iš pasąmonės išlenda, žmonės dažniausiai jų net nesuvokia. Ir šiuo atveju „prieskoniai“ skambėjo taip: „buitis nužudo meilę, paverčia ją įpročiu. Kai kiekvieną dieną – jau ne šventė, o buitis.“ Na gerai, galvoju, įvertinsim. Pildžiau šį norą su dideliu malonumu. Suradau jai idealų vyrą – įsitikinimai tokie patys, pasaulio matymas – tas pats. Ir įvyko Didžioji Meilė, pilna romantikos: puokštės, susirašinėjimai, skambučiai, susitikimai, išsiskyrimai – tikras Sielų šokis. Aš ir pats mėgavausi – lyg magiškame sapne. Kaip jie tiko vienas kitam… Tai, ką mes vadinam „idealia pora“. Jis laimingas, ji laiminga, Sielos skamba unisonu. Ir vaikelis meilėje gimė. Na, užsakymą įvykdžiau 100 %.

Ir ką, galvojate – laiminga pabaiga? Aha… Po kurio laiko ji nusprendžia, kad jai viso to jau per mažai. Dabar ji nori dar ir gyventi drauge. Kad kiekvieną dieną pabustų vienoje lovoje, kiekvieną vakarą – vakarienė prie bendro stalo… Va tai tau…

Mūsiškiai Dangiškoje Kanceliarijoje galvas laužo: juk tai visiškai naujas užsakymas, o ne tęsinys senojo – kaip ji galvoja… Na, išsiaiškinome su Angelu Sargu, ką jos vyriškis šiuo klausimu mąsto. O jo galvoje sukosi tokios mintys: „Dieve, dėkoju tau už šią moterį ir už šią meilę. Mūsų santykiuose viskas lyg stebuklingame sapne. Kad tik netektų pabusti. Mes tiek metų drauge. Jau ir vaikas tuoj į mokyklą pradės eiti. O santykiai tokie gaivūs… todėl, kad mes atskirai gyvename. Kiekvienas susitikimas – kaip pirmą kartą. Ir kaip paskutinį. Kai prisimenu ankstesnius santykius – šaltis per kūną perbėga. „Šeimos valtis sudužo į buitį“, – kaip sakė poetas. Ne, daugiau tokios klaidos nepadarysiu. Ši moteris man per daug brangi. Aš taip ją myliu!“

Ir pasakykite dabar, ką man daryti? Anksčiau jų norai sutapo, o dabar – nukeliavo priešingomis kryptimis… Jį keisti – nevalia, juk laisva valia nusprendė, o gyventi kartu jis nenori. Bijo prarasti tai, ką turi. Ir ne be pagrindo. Žinoma, santykiai pasikeis. Teisi buvo mano gražuolė: kiekvieną dieną – tai jau ne šventė…

Mes bandėme jai parodyti, siuntėme tinkamus vyrus – tuos, kurie mąsto taip, kaip ji. Bet ji jų nemato – pats brangiausias – Mylimasis. Kitų jai nereikia. Ji laukia, kol jis subręs…

Štai taip ir būna… Laimė – subtilus reikalas, įvairialypis. Prisijaukinti ją nelengva, o štai išbaidyti – nepaprastai lengva. Todėl aš ir sakau: prieš panorėdami iš tikrųjų pagalvokite, ar tikrai jums to reikia. Nes išsipildys. Ir tuomet teks gyventi su tuo, kas yra.

Vienas išminčius yra pasakęs: „Bijokite savo norų. Jie turi savybę pildytis“. Na, išminčius seniai gyveno, žmonija nuo to laiko paaugo. Tad aš jums kitaip pasakysiu: „Nebijokite savo norų! Tyrinėkite juos, analizuokite, šlifuokite ir mokykitės norėti teisingai. Ir jums būtinai viskas pavyks! O aš, Norų Pildytojas, įgyvendinsiu juos visu 100 %!“

Iš rusų kalbos vertė ir pagal Elfikarussian.ru straipsnį parengė Ilona Tamošiūnienė, svetainė: 108studija.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

Pagrindinis paveikslėlis iš svetainės: 108studija.lt

Pasidalinkite su kitais!