Kur dingsta pagarba ir dėkingumas?

photo-1542318332-034f3136b62f

Pasirodo, kad pagarbos ir dėkingumo apraiškas itin veiksmingai naikina vienas virusas, kuris, rodos, yra gan plačiai pasisėjęs, nes kai pabraidai viešoje erdvėje, supranti, kiek daug žmonių yra juo užsikrėtę. Abejingi ir negerbiantys visko, kas bent per plauką neatitinka jų matymo, manymo, akių spalvos, apimčių, skonio, svorio ir dar nežinia ko.

Mat jeigu kokia rūtų fėja (ar fėjinas) turi apvalų rūtų darželį, ji šventai tiki, jog ir visi kiti pasaulyje egzistuojantys rūtų darželiai privalo būti apvalūs. O jeigu kažkas drįsta kvadratinį užveisti – vargas jam, toji fėja jaučiasi turinti visas teises apmėtyti jį akmeniniais žodžiais, apsmaigstyti aštriais epitetais ar nusiųsti ten, kur net vėžiai nežiemoja. Ir baisoka yra tai, jog palengva tai tampa norma.

Bet dėl to kalti ne mes, kad nei pagarbos, nei dėkingumo šiam pasauliui nebejaučiam. Nei kaimynui, nei sau, nei dangui. Kaltas virusas, kurio pavadinimas „taip turi būti“. Iš pirmo žvilgsnio atrodantis visiškai nekaltai, bet iš tikrųjų – itin klastingas ir pavojingas.

Iš kur jis randasi ir kaip jį pasigaunam?

Štai gyvena sau mergaitė ir kiekvieną dieną girdi, kokia ji turi būti, kaip turi elgtis, ką galvoti, ko norėti. Kiekvieną dieną prieš jos akis mojuojama idealiu paveikslu, kurį ji privalo atitikti. Ir kai ji elgiasi taip, kaip paveiksle įrašyta – viskas gerai, taip ir turi būti, savaime suprantama. Bet, neduok, dangau, jeigu mergaitė nukrypsta nuo tos teisingos trajektorijos ir padaro kažką, kas niekaip neįtelpa į „taip turi būti“ rėmus, ant jos užgriūna visa rūstybė ir tuoj pat parodoma, kad ji „nusimušė“ nuo kurso ir privalo skubiai grįžti į „teisingą kelią“.

Tu privalai sutvarkyti virtuvę! Sutvarkei? Padarei viską-viską, kaip šeimos instrukcijoje nurodyta? A-a-a, gerai, taip ir turi būti, savaime suprantama.

Išplovei indus, bet dulkių nuo spintelių nenušluostei? A-ja-jai, kokia tu negera, nes dulkės turi būti nušluostytos!

Iš mokyklos dešimtuką parnešei? A-a-a, gerai, taip ir turi būti, savaime suprantama.

Kąąąąąą???? Tik septyni???? O siaube, kaip tu taip gali! Taip mokysies, galėsi eiti gatvių šluoti! Tu mums gėdą darai!

Aukso medaliu mokyklą baigsi? A-a-a, gerai, taip ir turi būti, savaime suprantama.

Tik sidabro? Si-dab-ro??? Pffff, va kad aukso būtų, tada joooo…bet ko daugiau iš tavęs tikėtis.

Pagirti? Atleiskite, o už ką? Už ką dėkoti ar gerbti? Juk ji daro taip, kaip turi būti, tai, ką privalo, kas į jos pareigas įeina. O kas dėkoja už pareigų atlikimą? Čia kaip teisinėje sistemoje – už įstatymų pažeidimą baudžiama, o už jų laikymąsi niekas apdovanojimų neskiria.

Ir toks požiūris visur.

Žmona pasitiko su garuojančia vakariene ir į lentynas sudėliotais vaikais? A-a-a, gerai, taip ir turi būti, savaime suprantama.

O kur vakarienė? Nespėjai? Tai kas tu per žmona?

Vyras rūpinasi ir kančioje maklinėja su tavimi prekybos centruose? A-a-a, gerai, taip ir turi būti, savaime suprantama.

Su draugais? Futbolą? Tu visai manęs nemyli!

Dėkoti žmonai už vakarienę? Vyrui už rūpestį? Vaikui už tai, kad išplovė grindis? Nesąmonė, juk jie daro tai, kas jiems priklauso. Taip ir turi būti!

Ir tokioje koordinačių sistemoje dėkingumas ir pagarba galimi tik už žygdarbius, už tuos veiksmus, kurie smarkiai viršija tai, ką tu privalai. O kritika, bausmės, priekaištai, nepasitenkinimai tyko už kiekvieno kampo. Todėl kad „taip turi būti“ – ne apie realybę, o apie asmeninius idealus.

Idealus vaikas… ideali žmona… idealus vyras… A-a-a, gerai, taip ir turi būti, savaime suprantama. Nori pagarbos ir dėkingumo? Šoktelk dar aukščiau ir tada galbūt… Užsitarnauk, nes jeigu tik tai, ką privalai, už ką tave gerbti? Savaime suprantama.

O už ką tuomet gerbti save? Žygdarbiais negali pasigirti, o net jeigu ir nuveikei gyvenime kažką reikšmingo, jau seniai išmokai menkinančią frazę „Kas čia tokio, mano vietoje bet kas taip padarytų…“ Taip ir turi būti. Savaime suprantama. Šaunuolė, žinoma, bet… bet kas… tą patį…

Bet realybėje nėra jokių „taip turi būti“ ir „savaime suprantama“. Jeigu kažkas dėl tavęs kažką daro, jis daro tai tik dėl to, jog taip nusprendė. Ir bet kurią akimirką jis gali nuspręsti kitaip. Ir nebedaryti. Galėsi piktintis ir sakyti „taip neturi būti“. Bet taip yra. Nes vien tai, kad kitas žmogus savo noru kažką daro dėl tavęs, jau yra verta dėkingumo ir pagarbos. Ir žmona, kiekvieną dieną gaminanti vakarienę. Ir vyras, leidžiantis su tavimi laiką taip, kaip nori tu. Ir vaikas, išplovęs indus, bet pamiršęs nušluostyti dulkes.

Pasaulyje, kuriame pripažįstama kiekvieno žmogaus laisva valia elgtis taip, kaip jis nori elgtis, kuriame pripažįstama kiekvieno teisė kažką daryti ar nedaryti, yra vietos dėkingumui ir pagarbai. O „taip turi būti“ pasaulyje telieka vietos nepagarbai, kritikai ir menkinimui.

Ačiū, kad perskaitei!

Su meile,

Ilona

Drasagyventi.lt

Pasidalinkite su kitais!