Pirmą kartą jis ją pamatė prieš daugelį metų ir iš kart suprato – įkliuvo. Suprato, kad leis jai viską: ji iš jo „vys virves“, ožiuosis, tryps kojomis, o jis – tik švelniai šypsosis. Nes ji – viso jo gyvenimo Moteris. Na ir kas, kad ji tada svėrė tik 3,5 kg – tai buvo JI. Jo dukra.

Šiandien ji išteka. Štai ji – tokia graži, laiminga. Ir netrukus nuskambės mėgstamiausia jų daina – Hotel California – ir jis vėl šoks su savo mergyte.

Ji apkabins jo kaklą ir priglus prie skruosto – taip, kaip ji darydavo kiekvieną kartą, kai skambėdavo jų daina. Jis puikiai prisiminė jų pirmąjį šokį – ji karščiavo ir buvo suirzusi, jis pakėlė ją ant rankų mažoje virtuvėlėje, kur skambėjo ši daina. Jai tebuvo trys metukai. Jis girdėjo, kaip plaka jos maža širdutė, o ji žinojo, kad jis šalia ir viskas bus gerai. Taip ir užmigo ant jo rankų, o iš ryto karštis atlėgo ir ji jautėsi puikiai.

Jis visada žinojo, kad ji graži. Jis nepavargdavo jai to kartoti – net ir tada, kai ji sirgo vėjaraupiais ir buvo visa žaliai taškuota, kai paauglystės maište nusiskuto pusę galvos plikai, kai peršaldavo ir šniurkščiodavo nosimi… Ir dabar jis tvirtai žino, kad nei vienas blizgantis žurnalas pasaulyje su savo išgalvotais standartais neprivers jos abejoti savo grožiu.

Ji gimė meilėje. Tada jis beprotiškai mylėjo jos mamą ir net negalėjo įsivaizduoti, kad kada nors „nesuderinami skirtumai“ nuves juos į skirtingas puses. Jis visuomet gerbė buvusiąją ir buvo dėkingas jai už viską, o ypač – už dukrą. Jie tebebuvo mylintys tėvai, tik gyveno atskiruose butuose. O dabar jo mergytė sutiko savo meilę. Ir jis tikėjosi, kad tikrą.

Kaip šauniai jie leisdavo savo savaitgalius! Jis išmokė ją visko, ką mokėjo pats – plaukioti, vairuoti, šaudyti. Jis buvo jos palydovas nepažįstamoje vyrų gentyje – drauge jie ėjo į futbolo varžybas, į garažą, į kartingus. Po šių pasivaikščiojimų jam tekdavo atsakyti į daugybę klausimų: o kodėl tas dėdė plikas? O kur išėjo šio dėdės žmona? O kodėl šitas dėdė profesorius, o dirba taksistu? Bet dabar jis tikrai žino, kad iš šių vaikiškų pokalbių ji labai daug suprato apie vyrus.

Jis buvo greta jos visada. Ir tada, kai ji liūdėjo, ir tada, kai džiaugėsi. Jis pirmas sužinojo, kad jai atiteko pagrindinis vaidmuo mokyklos spektaklyje, kad jos rašinys laimėjo pirmąją vietą miesto konkurse ir kad berniukas iš vienuoliktos klasės pakvietė ją į kiną. O kiek kartų ji liejo ašaras, įsikniaubusi į jo tvirtą petį, ašaromis apipildama visus marškinius. Priežasčių būdavo visada: patikęs vaikinas įteikė gėlę jos draugei, pas aną kojos ilgesnės, iki aukščiausio įvertinimo pritrūko tik vieno balo. Bet ji visada žinojo, kad pasaulyje yra bent vienas vyras, kuriuo visada galima pasikliauti – jos Tėtis.

Ką ji bepadarytų, jis niekada nekilsteldavo balso ir juo labiau – nešaukdavo. Daug ką jis galėjo pasakyti be žodžių – vienu antakių judesiu. Jis visuomet žinojo jos kasdienybę – žinojo, kas dažniausiai sėdi šalia jos darželyje, dėl ko ji susipyko su klasioke, ką vakar pasakė jos dėstytojas apie jos darbą ir kada gi pagaliau vadovas supras, kokia ji vertinga darbuotoja.

Kartais jis patardavo jai, kaip rengtis, ir galvojo, kad be reikalo vyrus kaltina dėl nekompetentingumo šiuo klausimu. Juk moterys (kad ir ką jos sakytų) puošiasi ne tik dėl savęs. O kas, jei ne Tėtis, gali tiksliai pasakyti, kokia apranga patrauks vyrų dėmesį?

Jie turėjo savo slaptus ritualus – tik dviems. Kodas „1“ reiškė apsilankymą kino teatre, kodas „2“ – smaližių puotą mėgiamoje kavinėje, kodas „3“ – apsipirkimą knygyne. Kai ji buvo maža, jis niekada neatsisakydavo pažaisti su jos lėlėmis, nes būtent žaidžiant galima papasakoti apie pačius sudėtingiausius santykių modelius ir konfliktų sprendimo būdus.

O kai ji savaitgaliui pasilikdavo jo namuose, jis visuomet kepdavo jai blynus su vyšnių uogiene. Ir dabar kepa, o ji šlamščia juos, pamiršdama, kad „laikosi dietos“. Blynus jis išmoko kepti ne iš karto, iš pradžių maitindavo ją sumuštiniais. Bet kokiais – visai kaip reklamoje „Tėtis gali!“.

Jis dažnai jai dovanodavo gėlių – tiesiog taip, be jokios progos. Ji įkvėpdavo jų aromatą ir laimingai šnabždėdavo „Tetukai, aš tave myliu“. Ir nebuvo nieko brangesnio už šiuos žodžius. Jis niekada jai negailėjo bučinių ir apkabinimų, nes galvojo, kad taip išlepinti dukros neįmanoma. Ir buvo teisus.

Jau laikas. Jau skamba jų daina. Ji artėja prie jo – Tikra Moteris, kurią galėjo išauklėti tik jis – Mylintis Tėtis.

108studija.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

Pagrindinis paveikslėlis iš svetainės: 108studija.lt