Jurgaičių (Domantų) piliakalnis, geriau žinomas kaip Kryžių kalnas, tai viena iš svarbiausių piligriminių vietų Lietuvoje. Šio kalno gyvavimo istorija mistiška, spalvinga ir nuskaidrinanti nuo pat jos ištakų.

Teigiama, kad kryžius statyti ant šio kalno imta po 1831 metų sukilimo. Laikui bėgant kalnas tapo šventa vieta – tūkstančiai piligrimų keliavo ir statė čia kryžius, tikėdamiesi Dievo malonės.

Dievo malonė taip pat gali būti įvairiaspalvė. Neretai mes klausiame, netgi abejojame Dievo buvimu, jeigu mums (ar mūsų tautai, žmonijai) nutinka kas nors blogo, netikėto, jei ištinka katastrofos, nelaimės. Kodėl Viešpats leidžia mirti mažiems vaikams, siausti taifūnams, sausroms ar uraganams? kodėl žmonija nesiliauja kariavusi, o šiandien net broliai žudo vieni kitus dėl menkiausių materialių smulkmenų?

Be galo išaukštintos asmenybės net ir šiose nelaimėse mato Dievo pirštą, rodantį mums visiems pamoką. Mes patys, mūsų vertybės ir tai, kaip mūsų keliai sutampa su Dievo keliais, lemia visa tai. Vedose tai vadinama “karma”. Kiekvienas – ir nedoras, ir dorybingas – žmogaus darbas lemia tam tikrą atoveiksmį. Todėl mūsų gyvenime nuolat mainosi trumpalaikiai džiaugsmai ir kančia. Ir visos šios gyvenimo spalvos – Dievo malonė – skirtos tik tam, kad išmoktumėm vėl ir vėl į Jį atsigręžti, šauktis Jo pačiais gryniausiais, nuoširdžiausiais jausmais ir balsais.

Nuoširdi malda. Kiek sluoksnių, kokį gylį ji neša savyje. Tai neišmatuojama. “Viešpatie, leisk išmokti ir mums taip nuoširdžiai kreiptis į Tave, kaip kreipiasi visi šie žmonės. Leisk matyti Tavo malonės spalvas ir begalinį – net jei aštriai aštriai skaudų – grožį. Prašau, leisk, kad mano keliai sutaptų su Tavo keliais, o jų pakelėse stovėtų šimtai tūkstančių kryžių, prie kurių galima suklupti pokalbiui su Tavimi.” Štai apie ką galvojome visai neseniai apsilankę Kryžių kalne.

Apie Kryžių kalno spalvas. Apie atsidavimo spalvas. Apie maldų ir tikėjimo nuoširdumą ir gylį.