Vedų šventraščiai pasakoja apie prieš daugelį metų egzistavusias visuomenes, karalystes ir dinastijas, kuriose kiekvienas žmogus, netgi kiekviena gyvoji būtybė klestėjo ir gyveno laimingą, harmoningą gyvenimą.

Kaip tai įmanoma?

Visuomenėje, gyvenančioje pagal Vedų normas, valdovas buvo specialiai auklėjamas taip, kad taptų rajarišiu, didžiu šventuoju arba šventuoju karaliumi, atliekančiu tiesiogines valdymo funkcijas. Raja (skr.) reiškia “valdovas”, o riši – “šventasis”.

“Šrimad-Bhagavatam”, viename garsiausių Vedų šventraščių, yra rašoma, kad “tiktai puikiai besitvarkančio valdovo valdiniai gali gyventi ramiai, taikiai, nieko nesibaimindami” (“Šrimad-Bhagavatam” 1.18.41, komentaras). Tokius valdovus vadindavo narendra (skr.) – geriausiuoju iš žmonių.

Tad kokias asmenybes galima vadinti geriausiais iš žmonių? Kokios savybės juos puošia?

Apie tai Vedose kalbama labai atvirai ir, kaip gali pasirodyti, netgi griežtai. Karalius ne atsitiktinai vadindavo šventaisiais – tai buvo prakilniausio charakterio, harmoningą gyvenimo būdą puoselėjančios asmenybės. Tokie visuomenės lyderiai turėjo gilių dvasinių žinių ir suvokė, kad kiekviena gyvoji būtybė – tai dvasinė siela. Štai kodėl esminis jų siekis valdant buvo užtikrinti visų jų šalies gyventojų gerbūvį – ir materialų, ir dvasinį. Tai jie darydavo savo gyvenimo pavyzdžiu.

Apie tai kalbama ir “Šrimad-Bhagavatam”: “<…> jei karalius ar visuomenės vadovas yra apakintas puikybės ar jaučia potraukį alkoholiui ir tabakui, jis, be jokių abejonių, negali tarnauti visuomenės gerovei” (“Šrimad-Bhagavatam”, 1.17.41, komentaras). Vedose teigiama, kad moralinėms visuomenės lyderių ypatybėms turi būti skiriamas ypatingas dėmesys: “labai svarbu, kad visuomenės lyderis būtų tinkamai pasirengęs žmogus. <…> Visuomenės lyderis nebūtinai turi būti išprusęs akademine prasme; svarbiausia, kad jis būtų atsikratęs keturių ydų: polinkio į azartinius žaidimus, alkoholį, palaidumą ir gyvūnų žudymą.” Maža to, valdovą turėtų puošti sąžiningumas, teisingumas, religingumas, nešališkumas ir panašios savybės. Tačiau jeigu aukštas valdžios pozicijas užima gobšus, suktas, kyšius, šlovę ir prabangias dovanas mėgstantis žmogus, jis Vedų neretai yra vadinamas itin skambiai: kiaule, asilu ar pačiu žemiausiuoju iš žmonių. O jo valdoma visuomenė apibūdinama kaip neregių banda, sekanti paskui aklą vedlį.

Parengė Lina Staponaitė

Pagrindinis paveikslėlis iš Clipartkid.com