Praėjo daugiau nei metai. Laikas pasidalinti savo istorija ir gimdymo namuose patirtimi

Priešistorė

Buvau paprasta mergina, kaip visos. Elgiausi kaip visi. Valgiau įprastus patiekalus. Kartais išgerdavau alkoholio, o nuo devintos klasės buvau ir rūkyti pradėjusi. Taip gyvenau, kol baigiau mokyklą. Įstojau į šukuosenų dizaino specialybę. Prasidėjo pokyčiai. Daug laiko praleisdavau prie kompiuterio. Klaidžiojau, ieškojau. Vieną dieną pamačiau filmą “Earthlings”. Vaizdai šokiravo. Nutariau: nuo šiol nevalgysiu mėsos. Taip, tapau vegetarė dėl užuojautos gyvūnams, kai susiejau kepsnį lėkštėje su kažkam atimta gyvybe. Supratau, kad pasaulis nėra toks, koks jis nupaišytas. Pradėjau domėtis sveiku gyvenimo būdu, alternatyvomis, ekologija, skaičiau ezoterinę literatūrą. Tuomet man buvo 19 metų.  Tarp įvairiausių temų apie natūralesnį gyvenimo būdą teko pasidomėti ir gimdymu. Pažiūrėjau filmą “Orgasmic birth”. Pasąmonėje įsirašė kelios mintys: norėčiau gimdyti namie, vandenyje. Taip pat peržiūrėjau rusų akušerės 3 valandų pasakojimą apie gimdymo ligoninėje ir namuose skirtumus. Jame buvo pasakojama, kaip istoriškai susiklostė, kad moterys pradėjo gimdyti ligoninėse, o ne namuose, kodėl jos gimdo pačioje nepatogiausioje padėtyje (gulėdamos ant nugaros). Žinojau: taip gimdyti aš nenoriu.

Metai bėgo

Toliau skaičiau knygas. Knygas, kurios atvėrė man akis: “Skambantys Rusijos kedrai”, “Voldenas, arba: Gyvenimas miške”. Man patiko knygose dėstomos mintys apie žmogaus nutolimą nuo gamtos, apie paprastesnį gyvenimą. Taip pat grįžo ir mano tikėjimas Dievu. Kai buvau mažytė, meldžiausi, tikėjau, bet Dievą palikau. Palikau, kai mokykloje sužinojau, kad yra tokia teorija, jog mes evoliucionavome iš gyvūnų, o atsirado viskas tiesiog atsitiktinai. Tą dieną grįžusi namo mamai pasakiau: „Mama, Dievo nėra, mes kilę iš beždžionių, o Dievas tėra prasimanymas žmonių, kurie negalėjo niekaip paaiškinti, iš kur viskas.“  Gavusi šias žinias tapau ateistė ir gyvenau nevaržomą gyvenimą iki šio praskaidrėjimo. Vėl širdyje sukirbo noras pažinti ir sužinoti: kas yra Dievas, kas Jam patinka, koks Jis. Nelauktai gyvenimas atnešė išbandymus. Sužinojome, kad tėtis serga vėžiu. Jis paliko šį pasaulį 10 mėnesių po diagnozės. Galėjau pamatyti, koks laikinas mūsų kūnas ir su kokia kančia ir nežinomybe miršta žmogus, kuris neturi tikėjimo, kuris neturi žinių apie mirtį, žinių apie kūną ir sielą. Tų žinių tuomet daug neturėjau ir aš, bet jau tikėjau; šis įvykis paskatino mane toliau ieškoti. Išbandžiau įvairias meditacijos rūšis, skaičiau dvasinę literatūrą, pradėjau melstis. Būdama atvira įvairiems judėjimams apsilankiau ir Krišnos sąmonės religinės bendruomenės centre vegetariškai papietauti. Kai atėjome su draugėmis, daug žmonių nebuvo, bet buvo būsimas mano vyras, kuris daug pasakojo ir kalbėjo apie Krišną ir Jo pavidalus, apie kažkokį kitą dieną vykstantį renginį mieste, kai jie vežios Dievybes po miestą. Aš tikrai labai norėjau nueiti, bet neišdrįsau. Juk mane gali kas nors pamatyti!

Pradėjau praktikuoti Krišnos sąmonę. Tai ilgoka ir kita istorija. Apsigyvenau moterų ašrame (vienuolyne) ir kiekvieną dieną susitikdavau tą patį vyrą, pasakojusį per pietus apie Krišną. Po pusmečio mes susituokėm. Nukeliavom į Indiją. Kaip gi šeima be vaikų? Po metų pastojau.

Mes apsisprendėm – gimdysiu namie

Gimdymo namuose mūsų planuose nebuvo. Taip,  ligoninė nebuvo vieta, kur aš norėjau gimdyti, bet žinojau, kad Lietuvoje alternatyvų nėra: nėra natūralaus gimdymo namų, nėra galimybės  gimdyti namuose su akušere. Dėl šių priežasčių buvau savo slaptus norus uždariusi į slaptą dėžutę širdyje ir neleidau sau jos atidaryti.

Apie šeštą nėštumo mėnesį buvo įprastinis vizitas pas ginekologę. Kraujo tyrimas parodė ženkliai padidėjusį liaukocitų skaičių. Ginekologė nusiuntė mane pas šeimos gydytoją. Ji pažiūrėjo man į pilvą ir pasakė šiuos žodžius: “Mažas pilvas, vaisiaus raidos atsilikimas“. Gydytoja nukreipė mane į Santariškių ligoninę. Dabar man juokinga, bet tada aš verkiau. Tai pirmas mano nėštumas. Sunerimau, nejaugi kažkas ne taip? Ultragarso tyrimą turėjo daryti po kelių dienų, bet aš jau buvau pakeliui į ligoninę. Žmonių nedaug, mane pasitiko viena moteris, paguldė ant stalo, ant pilvo prikabino keistų daikčiukų ir išėjo. Ji nepasakė, nei ką man darys, nei kiek laiko turėsiu taip būti. Jaučiausi suglumusi. Po 15 minučių ji sugrįžo ir nuvedė mane į kitą kabinetą. Atėjo moteris, pasisveikino, bet neprisistatė, nors buvo maloni. Turėjau atsisėsti į apžiūros kėdę. Maždaug per vidurį mano apžiūros įėjo nepažįstamas vyras. Atsisėdo ir pradėjo šnekėtis su manimi. Aš beveik nieko negirdėjau, nes man buvo šokas. Gal šioje visuomenėje taip įprasta, bet man buvo labai gėda ir nemalonu, aš buvau pusnuogė ir staiga, štai, įeina nepažįstamas žmogus ir kalbasi su manimi. Vėliau aš supratau, kad tai ir yra gydytojas, o apžiūrinti moteris turbūt atlieka praktiką. Man ir dabar nemalonu tai atsiminti. Atėjau į gydymo įstaigą, kur su manimi elgiasi kaip su daiktu. Manau, kad su žmogumi dera pasisveikinti, prisistatyti ir paaiškinti, kas yra kas, kas bus daroma! Tiesa, būdama be galo naivi, daktarui vėliau uždaviau klausimą, ar Lietuvoje nesirengiama pokyčiams ir neplanuojama įteisinti gimdymų namuose (turėjau pažįstamų, kurios gimdė namuose užsienyje). Atrodė, kad jį žaibas nutrenkė, nes akimirkai daktaras tiesiog sustingo. Jis atsakė man klausdamas: „Jūs ketinate gimdyti namuose?“ Daugiau šis daktaras su manimi nebekalbėjo, o mane apžiūrėjusi moteris atrodė labai sutrikusi.

Galėjau vykti namo, nes viskas buvo gerai, o liaukocitozė nėštumo metu yra gan dažnas reiškinys. Panašu, kad mano šeimos daktarei neatrodė, jog vegetarė gali išnešioti sveiką vaiką. Ši patirtis mane dar labiau atgrasė nuo ligoninių, deja, tai buvo ne paskutinė panaši patirtis. Naujieji metai. Iki gimdymo termino liko 28 dienos. Naujuosius su vyru sutikome Kaune, sausio 2 dieną nutarėme aplankyti gimdymo namus, apie kuriuos turėjome daug teigiamų atsiliepimų. Taip pat buvau skaičiusi, kad čia galima gimdyti vandenyje. Užeiname. Sutinkame vieną darbuotoją. Nežinau, ar tai buvo akušerė, ar seselė. Pasisveikiname ir imame domėtis apie galimybes gimdyti. Moteris atrodė kaip po gero vakarėlio ir buvo nemandagi. Paklausiau, ar šiuose gimdymo namuose galima gimdyti vandenyje. Ji atšovė: “Kam tau tas vanduo? Apsidarysi ten ir sėdėsi? Jei norėsi, dušą gausi. Va, kokios gimdymo sąlygos čia.“ Atidarė duris į gimdymo kambarį: per vidurį kėdė, aparatai, įrankiai, visur praeities dvelksmas, lyg būčiau grįžusi 20 metų atgal. Aplinka šalta ir nemaloni. Vaizdas ne kaip gimdymui, o kankinimui skirta vieta. Kai pasakiau, kad nenoriu intervencijų, ir paklausiau, ar butų galimybė pasirinkti gimdymo padėtį, moteris man atsakė: “Tai kam tau ligoninė reikalinga?“ Išeiname. Vyrui pasakiau, kad ligoninėje gimdyti nenoriu. Vis dėlto dar bandžiau pasidomėti ir Vilniaus gimdymo namais, bet mano mama manė, kad niekas neklausys ir “visokių natūralisčių” nuomonės niekam neįdomios. Mes ten net ir nėjom, nors po gimdymo mus pasiekė legendos apie stebuklingą akušerę, kuri priima gimdymus vandenyje. Apsisprendėme. Į ligoninę mes nevažiuosime. Liko dvi savaitės iki gimdymo. Pagimdžiau dviem savaitėmis ankščiau.

Gimdymas

Pirmadienio vakaras. Kelis kartus suskausta pilvą. Nežymūs skausmai tęsiasi visą naktį. Antradienį ryte dėl tų skausmų nenueinu į rytinę vyro skaitomą paskaitą šventykloje. Negalvojau, kad tai prasidėjusi gimdymo veikla. Iki vakaro jaučiausi panašiai ir karts nuo karto suimdavo nemalonūs pojūčiai. Pagalvojau, kad gal tai kokie parengiamieji sąrėmiai. Nuo 01 valandos supratau, kad tai reguliaru ir greičiausiai yra prasidėjęs gimdymas. Stengiuosi numigti, sąrėmiai kartojasi kas 15 minučių; tik ilgas ramus kvėpavimas padėjo išbūti per naktį. 7 valandą atsikeliu. Apie 10 valandą sąrėmiai kartojosi kas 6-7 minutes ir truko apie 20 sekundžių. Atsigėrėme arbatos. Pradėjau vaikščioti po namus, ramstytis tai vienoje, tai kitoje vietoje. Jaučiau vis didesnį skausmą. Aptemo galva ir protas. Apie 14 valandą įlipau į vandenį. Viskas lyg prašviesėjo. Taip praleidau dar keturias valandas. Visa sąrėmių jėga koncentravosi į išangę, skausmas darėsi labai intensyvus. Supratau, kad taip būti neturi. Nebegalėjau būti nei vandenyje, nei kur kitur. Praradau kontrolę. Galvojau apie ligoninę, bet nemaniau, kad galėsiu ištverti mašinoje. Vyras viso gimdymo metu išliko ramus. Jis buvo čia, bet kartu jo ir nebuvo. Jis tik meldėsi ir kartojo mantrą. Skausmas draskė kūną, nesupratau, kad prasidėjo stangų etapas, nes atrodė, kad vaikelis tiesiog ne ten. Vėl puoliau į vandenį, nebežinojau, ką daryti ir panorau stumti. Apsidžiaugiau, kad tai jau viskas, ir pradėjau stumti. Po 20 minučių  sausio 28 dieną, 20 valandą 12 minučių gimė mūsų sūnus. Jam porą kartų buvo apsivyniojusi virkštelė aplink kaklą, išsigandau. Staigiai atvyniojome. Jis atsimerkė ir pradėjo verkti. Ant naujagimio galvos buvo didelis gumbas. Jo akys, jausmas, kaip jis išeina iš mano kūno, atpirko visas kančias. Aš tirpau iš meilės žiūrėdama į tą mažą kūnelį. Vyras atliko jam samskarą (sakramentą, kuris pakelia vaiko sąmonę): uždėjo labai nedidelį lydyto ghi sviesto ir medaus mišinio lašelį vaikučiui ant liežuvėlio ir sukartojo reikiamas mantras. Davėme jau pažįsti iš dešinės, o vėliau iš kairės krūties. Gana greitai išstūmiau ir placentą. Pavargę visi užmigome.

Po gimdymo…

Pagimdžius teko susidurti su smerkimu, kreivais medikų žvilgsniais, artimųjų bauginimais. Šiomis dienomis tau gali padėti atsikratyti kūdikiu ir padaryti abortą, bet jei tu nori sąmoningai sutikti naują gyvybę, šioje valstybėje tau atsuka nugarą. Mano gimdymas nebuvo lengvas; viskas buvo netgi komplikuota. Aš negalėjau pasakyti savo daktarei apie norą gimdyti namuose, nes apie tai kalbėti negalima. Paskutinės apžiūros metu ji pastebėjo: “vaikutis truputėlį įstrižai“. Ji man neaiškino, kad dėl to gali būti sunkesnis gimdymas ar gali prireikti cezario pjūvio. Ji manė, kad aš, kaip ir visos, šiuos dalykus aptarsiu ligoninėje. Aš likau namie ir nežinojau, kad viskas vyksta ne taip, kaip norėčiau. Tikiu, kad Dievas man davė tiek, kiek aš galėjau atlaikyti. Tikiu ir tuo, kad Jis įsikišo, todėl aš pagimdžiau nuostabų sūnelį.

Galėjau papasakoti šią istoriją kitaip, galėjau parašyti, kad viskas buvo puiku. Nebuvo.

Yra ir bus moterų, kurios jaučia norinčios gimdyti sau artimoje, pažįstamoje aplinkoje. Aplinkoje, kur jaučiasi saugios. Jos turi pakankamai drąsos priimti atsakomybę. Jos pasitiki kūrėju ir tiki, kad moters kūnas sukurtas taip, kad per jį be jokių intervencijų užgimtų nauja gyvybė. Jos turi teisę tai rinktis. Jos turėtų turėti ir teisę gauti pagalbą gimdymo metu, informaciją apie nėštumą ir galimas komplikacijas. Neraginu ir neatkalbinėju nė vienos gimdyti namie. Mes gyvename vartotojiškoje prekių ir paslaugų visuomenėje ir esame labai atitrūkę nuo savasties. Todėl mus kausto daug baimių. Dėl jų mes nebegimdome namų aplinkoje. Visos baimės kyla iš baimės numirti. Kai žmogus turi žinias apie save kaip apie sielą ir kai realizuoja save esant amžiną, jam nebėra ko bijoti. Aš už tai, kad mes padėtumėme vieni kitiems, kad nebebūtų bauginimų.

Unikalia patirtimi pasidalino Vaida Jančienė. Jos asm. puslapis: Ekokirpeja.lt

Pagrindinis paveikslėlis iš Pixabay.com. Kita nuotrauka Vaidos Jančienės asm. arch.

Kalba beveik neredaguota – siekėme išlaikyti teksto autentiškumą.