Kiek metų dar ketinate nešiotis nuoskaudas?

29542055_933447450150082_679694695125975053_n

Turime daug į pasąmonę nusėdusių įsitikinimų, kuriais automatu grindžiame savo gyvenimą, santykius, darbus, sprendimus.

Vienas iš tokių įsitikinimų yra tikėjimas, kad emocijos yra kažkas, kas mums nepriklauso, kad jas kažkas įdeda arba ne, duoda, arba neduoda. Pvz., laukiame, kol kitas duos mums meilę, o jei jos nejaučiame, vadinasi turime laukti, kol anas susiprotės ir galų gale atiduos tai, kas mums priklauso. Lygiai taip pat ir pyktis yra kažkas, kas „ne mūsų“, tai yra tai, ką mums „įdėjo“ kitas. Jei jis taip nebūtų pasielgęs, tai to pykčio ir nebūtume pajautę, todėl kitas žmogus yra atsakingas už mūsų pyktį ir turi pasikeisti, kad jo nebejaustume. Ir taip su daugeliu jausmų – liūdime, nes kažkas iš išorinio pasaulio mus nuliūdino. Džiaugiamės, nes pralinksmino. Jaučiame vienatvę, nes kiti mus atstūmė. Nevertiname savęs, nes iš kitų nesulaukiame pritarimo ir palaikymo. Taip užstringame amžinoje priklausomybėje ir verslo santykiuose su visais – duok man to, ko man reikia ir pasiimk sau atgal tai, kas man nepatinka.

Bet kur jaučiate meilę? Savo viduje. O kur jaučiate tai, kad jums trūksta meilės? Savo viduje. Jei kada nors buvote ką nors slapta įsimylėjęs, juk jautėt šį jausmą nepaisant to, kad tas žmogus apie jus galbūt net ir nežinojo. Tai kaip jis jums įdėjo tą jausmą, kurį jautėt savo viduje, jei net nežinojo apie jūsų susižavėjimą? Ir taip pat ko gero esate patyręs, kai jus kažkas labai mylėjo ir buvo apipylęs dovanomis, dėmesiu. Bet, kad ir kaip stengėsi, meilės jausmas jūsų viduje neatsirado.

Mėgstu kartoti paprastą fiziologinį pavyzdį – ar jūsų sotumo jausmas priklauso nuo kito žmogaus? Ar kitas žmogus gali už jus pavalgyti?

Tai, ką jaučiame, yra mūsų. Mes esame savo jausmų bei minčių šaltinis. Bet iš to net nekvestionuojamo pasąmoninio įsitikinimo, kad viduje esantys jausmai yra sukelti išorinių faktorių – žmonių, situacijų, oro sąlygų, aplinkybių, ir mes čia niekuo dėti – daugelyje situacijų jaučiamės aukos, įkliuvę į beviltišką situaciją, negalintys nieko pakeisti, tik kentėti.

Kadangi savo jausmus siejame su kitais žmonėmis, manome, kad jie jaučia tą patį, ką ir mes, santykyje su jais, jų atžvilgiu. Pvz., nenorime jausti pagarbos jausmo tiems, kurie, mūsų nuomone, elgiasi negarbingai ir yra nusipelnę būti niekinami. Kaip gi aš pajausiu pagarbos jausmą, jei jie jos nenusipelnė? Jie neužsitarnavo, kad aš jų atžvilgiu jausčiau pagarbą, todėl aš jiems jos neduosiu. Nuoskaudą irgi nešiojamės su savimi daugybę metų, nes tikime, kad tai tas žmogus už šį jausmą atsakingas, todėl jis turi kažką su tuo, ką jaučiame, ir padaryti. Jei mes jaučiame nuoskaudą, vadinasi tas žmogus turi mažų mažiausiai atsiprašyti, pakeisti savo elgesį, atitaisyti padarytą žalą, atlyginti skriaudą. O kol to nepadarė, tol jaučiamės turintys visišką teisę laikyti nuoskaudą, ją jausti, turėti ją su savimi, nepaleisti.

Nuoskaudos laikymas yra viena iš mūsų keršto skriaudėjui formų: „aš tai tau tikrai taip paprastai neatleisiu už tai, ką tu man padarei“. Bet šitaip keršijame, nes tikime, kad tai, ką jaučiame kito atžvilgiu, jaučia ir kitas žmogus. Tikime, kad jei aš jaučiu skausmą, tai kitas, kurio atžvilgiu jaučiu tai, irgi na nors šiek tiek tai jaučia. Todėl, siekdama sugadinti to žmogaus gyvenimą, kentėsiu ir aš, nes kerštas toks saldus… Tik tiek, kad kai kada anas žmogelis miršta… O mes ir toliau nešiojamės nuoskaudą, ji niekur nedingsta ir palengva ėda mus iš vidaus.

Kas yra pirmasis žmogus, kuris patiria visus jausmus, kas yra visų jausmų šaltinis? Jei jūs patiriate nepagarbą kitam, kas pirmas tai pajaučia? Mes juk dažniausiai netgi stengiamės neišsiduoti, kad kažko negerbiam, tad daugeliu atvejų mūsų negerbiami žmonės to net nesužino. O kaip jaučiamės mes patys? Kur jaustumėtės geriau – kambaryje, pilname žmonių, kuriais žavitės, ar kambaryje, pilname žmonių, kuriuos niekinate?

Taip pat ir nuoskauda. Kas tas pirmasis (ir vienintelis) žmogus, kuris kenčia skausmą, laikydamasis nuoskaudos? Anas skriaudikas gal net neįtaria, kad jūs taip kankinatės, gal gyvena savo laimingą gyvenimą, o jūs vis laukiate, kol jis atitaisys žalą, pakeis praeities įvykius, atsiims žodžius, pakeis veiksmus. Ar tikrai norite vis dar laikyti tą nuoskaudą savyje?

Kas yra atleidimas? Tai yra atpalaidavimas to, ką laikai suspaudęs. Įsiskaitykite į žodį – „at-leisti“ – atpalaiduoti, nebe spausti. Jei tu laikai nuoskaudą, tu gali ją ir atleisti, atpalaiduoti, paleisti, tiesiog nebespausti, nebesinešioti jos su savim. Bent trumpam. Bent šiek tiek atpalaiduoti suspaudimą. Ar atpalaiduosi? O kada? Po metų, kitų? :) O gal dabar? Tik šiek tiek, vos vos.

Apkabinu <3

Asta Ivaškevičiūtė

Balandžio 13–15 dienomis vyks praktiniai mokymai „Sąmoningo svajojimo savaitgalis“. Bilietus ir informaciją galite rasti čia.

Teksto autorė – Asta Ivaškevičiūtė, viena iš Savęs pažinimo ir saviraiškos studijos įkūrėjų, jau penkerius metus skaitanti paskaitas moterims apie moteriškumo paieškas ir moteriškos energijos savyje budinimą, vedanti praktinius užsiėmimus, meditacijas, vizualizacijas. Asta yra Reiki meistrė-mokytoja, Emocinės laisvės technikos, emocijų paleidimo (Sedonos metodas) praktikė, „Teta gydymo“ praktikė, Young Living holistinės pasaulėžiūros ambasadorė. Ji gilinasi į Vedų mokslą bei pati gyvenime vadovaujasi Vedų filosofija.

Pazinimassaviraiska.weebly.com

Pasidalinkite su kitais!