Keturios gyvenimo pamokos, kurias išmokau iš savo alkoholiko tėčio

pencil-166790_640

Mano tėtis buvo alkoholikas. Sakydama „alkoholikas“ turiu galvoje ne paprasčiausią alaus išgerti mėgstantį vyruką. Ne. Mano tėtis nuolat lankėsi policijoje, ligoninėse, jo veidas dažnai šmėžavo dingusių žmonių paieškos lentose ir jis dažnai grasino nusižudysiąs. Jis priklausė „irstančios sielos“ alkoholikams.

Nors mano vaikystė įprastai skendėjo įtampoje ir nerime, mane su tėčiu vis dėlto sieja daug šviesaus kartu praleisto laiko. Štai pamokos, už kurias visuomet liksiu jam dėkinga:

1) Tikroji gyvenimo tragedija – tai neišpildytas potencialas ir nuslopinti talentai

Į šį pasaulį kiekvienas atsinešame tam tikrą kūrybinį potencialą. Tik laikui bėgant neretai pamirštame, kad viskas yra įmanoma. Patirtys ir nusivylimai, ir reikšmė, kurią suteikiame jiems savo gyvenime, lipdo vidines sienas, trukdančias pasireikšti prigimtiniams gebėjimams.

Kodėl mažo vaiko žūtį laikome baisia tragedija? Nes „jam dar tiek daug buvo prieš akis“ – ir viskas, visos jo galimybės, staiga dingo. Visi suvokiame, kad tai – baisi nelaimė. Tačiau savo talentus švaistome net nesusimąstydami.

Mano tėtis buvo tikras genijus. Dvidešimt vienerių jis gavo lėktuvo piloto licenciją, su pagyrimu baigė architektūros studijas, pats suprojektavo ir pastatė mūsų šeimos namus, o jo intelekto koeficientas siekė aukščiausią, tik dviems procentams žmonijos būdingą, lygį.

Deja, tėčiui sulaukus maždaug keturiasdešimties metų, jo potencialas ėmė blėsti, o į gyvenimą nepastebėta įslinko apatija. Jis nustojo visur matyti galimybes ir tik nuolat skundėsi problemomis.

Alkoholizmas viską tik apsunkino: prastėjo sveikata, gilėjo psichologinės problemos. Ėmiau pastebėti, kad tėtis švaisto ne tik savo potencialą, bet ir talentus. Mano akyse įspūdingi gebėjimai ir ypatingos dovanos nyko ir tapo vos pastebimi.

Didžiausia tragedija ištinka žmogų tada, kai jis susitaiko, neva tai viskas, ko galima laukti iš gyvenimo, viskas, ką galima pasiekti. Leiskite užduoti jums klausimą: jei viskas yra įmanoma, ar gali jums kas nors būti neįmanoma? Kokiems talentams jūs leidžiate byrėti pro pirštus it smėliui?

2) Svarbiausia išgryninti savo gyvenimo tikslą

Mano tėtis nuolat pasinerdavo (kompulsyviai, turiu pastebėti) į daugybę jam aistrą kėlusių veiklų. Pavyzdžiui, sykį mūsų namų rūsyje jis pradėjo konstruoti nedidelį lėktuvą – iki šiol menu dervos kvapą. Vėliau – nusipirko seną lenktyninę jachtą ir taip skrupulingai taisė jos korpusą, kad ji tapo kone neskęstanti.

Vis dėlto mano tėtis nemokėjo paversti savo degančių aistrų apčiuopiamais rezultatais. Lėktuvas rūsyje taip niekada ir nebuvo baigtas, o jachta taip ir liko sena lenktynine valtimi.

Buvo akivaizdu – tėtis nesugeba atskirti gyvenimo aistros nuo jo tikslo. Deja, ėmiau pastebėti tai ir savo gyvenime. Aistros pagrindas – įtraukiančios, uždegančios emocijos ir jausmai. Kaitinančias emocijas (geras ir blogas) gyvenime man kėlė daugybė dalykų, o savo tikslo pastebėti dažnai nesugebėdavau. Nesuvokiau „kodėl“, slypinčio už „kas“.

Jei mano tėtis būtų skyręs daugiau laiko savo tikslui ir suvokęs, kodėl darė ir troško konkrečių dalykų, jo aistros būtų davusios taip lauktus rezultatus. Jis nuolat kažko ieškojo, bet niekada neklausė savęs, kas tai ir kodėl to nori, todėl nesugebėjo atpažinti to savo gyvenime.

Aistrą geriausiai išreiškia tikslas. Koks tikslas slypi už jūsų aistros?

3) Retkarčiais būtina pripažinti, kad… niekada nepripažinsime situacijos tokios, kokia ji yra. Tai suteikia ramybės

Mano gyvenimas ėmė rimti tik tada, kai aiškiai suvokiau, ko negaliu pripažinti ir, priešingai, už ką galėčiau atiduoti gyvybę. Kaip smėlyje ryškėja brėžiama linija, taip ilgai neatpažintos – desperatiškai, drastiškai besistengiant priimti gyvenimo duotybes – vidinės mūsų ribos gali staiga išryškėti vos tik patys jas sau pripažįstame.

Daugybę metų bandžiau priimti iracionalų ir netinkamą savo tėčio elgesį. Maniau, kad „teisinga“ ir „svarbu“ visa tai pripažinti, todėl pakeliui iššvaisčiau tikrąsias savo vertybes.

Pats geriausias ženklas, rodantis, kad nesugebame ko nors pripažinti, tai pastebėti, kad mums labai sunku tai padaryti. Akimirką, kai tai pajuntame, būtina paklausti savęs:

  • Ar man tai svarbu?
  • Ar aš tam pritariu?
  • Ar sutinku ir pripažįstu tai?

Jei atsakymai į šiuos klausimus neigiami, neverskite savęs pripažinti, priimti situaciją, kurioje esate. Verčiau pripažinkite tai, kad nesugebate jos pripažinti.

4) Nelaukite, kol pasieksite dugną. Tai gali niekada ir nenutikti

Tikėti, kad visi pasikeisime vos tik gyvenimas taps visiškai nepakeliamas, yra universalus mitas. Daugelio mūsų gyvenimai niekada nebus tokie blogi, kad skatintų radikalius pokyčius. Kodėl? Nes mes išmokstame toleruoti. Kaip kariamas šuo iš patarlės, taip ir mes imame priprasti prie sielą alinančio darbo ir vargano atlygio, gyvenimą nuodijančių santykių ar vis didėjančios liemens apimties.

Daugybę kartų esu girdėjusi: „Tavo tėtis turi pats to norėti. Galbūt tada, kai pasieks dugną, jis pasikeis.“

To, kad daugelis mūsų iš tiesų niekada „dugno“ taip ir nepasiekiame, niekas niekada man nesakė. Tai žmogiška – esame itin atsparūs nenaudėliai. Žinoma, atsparumas gyvenimo smūgiams – žavi savybė, bet ji gali lemti ir tai, kad paprasčiausiai pražiopsosime tą „eureka“ momentą ir prarasime galimybę pakreipti savo gyvenimą kita linkme.

Tėtis dažnai liepdavo man atkreipti dėmesį į „tą pagyvenusią porą“ restorano kampe, geriančią jau antrą butelį vyno vakarienės metu. Ironiškai ir itin ciniškai jis pastebėdavo: „Dar prieš penkiolika metų jiems būtų pakakę pusės butelio. Štai ką reiškia priprasti.“ Tėtis buvo teisus: ta pagyvenusi pora išmoko „pakelti“ daugiau.

Leiskite ir vėl jūsų paklausti: kur toji jūsų gyvenimo sritis, kur išmokote daugiau „pakelti“, ištverti? Kada tampate kariamais, bet priprantančiais šunimis? Pasistenkite dar šiandien tai pastebėti ir imtis veiksmų, nes negalite būti tikri, kad jums pasiseks pasiekti „dugną“.

Iš anglų kalbos vertė ir pagal Minbodygreen.com straipsnį parengė Lina Staponaitė

Pasidalinkite su kitais!