Keliaujančio vienuolio dienoraštis: Butanas

indrad

Laimė yra vieta

Mūsų taksi lėtai riedant per sausakimšas Delio gatves į oro uostą, Šri Nama Vanamali Krišna das pasisuko į mane.- Kodėl važiuojate į Butaną? – paklausė jis. – Ten visi budistai.- Na, – atsakiau, – sanjasio pareiga keliauti į visus pasaulio kampelius ir pristatyti Krišnos sąmonę, ypač tokiose vietose, kur žmonės nedaug žino apie mūsų dvasinę tradiciją arba išvis nėra apie ją girdėję.

– Tačiau girdėjau, kad Butane uždrausta stengtis atversti į kitą tikėjimą, – pasakė Šri Nama.

– Tai tiesa, – pasakiau, – ir mes neketiname to daryti. Tačiau tiesiog keliaudami ir būdami tarp žmonių, esu įsitikinęs, galime sudominti Krišnos sąmone. Dar daugiau, važiuoju į Butaną kai ko pasimokyti.

– Ko gi? – paklausė Šri Nama.

– Skaičiau, kad vyriausybė ir Butano žmonės labai rūpestingai laikosi savo senovinės dvasinės kultūros, o materialus progresas įdiegiamas labai lėtai. Mane labai domina, kad dabartiniais laikais ši kultūra egzistuoja tokiu plačiu mastu. Ir aš manau, kad mes, kaip ISKCON`as, galime iš to pasimokyti.

– Per daugybę metų Butanas išsiugdė unikalų požiūrį į vystymąsi, pagrįstą principu, kurį jie vadina Bendrąja Nacionaline Laime, čia vystymasis visuomenėje vyksta tada, kai materiali ir dvasinė pažanga papildo ir stiprina viena kitą. Jų karalius neseniai pasakė, kad bendra nacionalinė laimė yra daug svarbiau nei bendras nacionalinis vidaus produktas.

– Panašu, lyg kalbėtų vedinių laikų karalius, – pasakė Šri Nama.

– Girdėjau, kad žmonės jį myli, – atsakiau. – Dabartiniais laikais tai reta. Pasiklausyk apie tai iš jo kelioninės brošiūros. Tai dalis kalbos, pasakytos per jo karūnaciją 2008-aisiais.

„Per savo karaliavimo metus niekuomet nevaldysiu kaip karalius. Globosiu jus kaip tėvas, rūpinsiuos jumis kaip brolis ir tarnausiu jums kaip sūnus. Atiduosiu jums viską, sau nepasiliksiu nieko. Gyvensiu kaip geras žmogus, kad būčiau pavyzdys jūsų vaikams. Neturiu jokių asmeninių tikslų, išskyrus išpildyti jūsų lūkesčius ir norus. Visuomet tarnausiu jums, dieną ir naktį, būsiu jums malonus, teisingas ir nešališkas.“

– Oho! – pasakė Šri Nama.  – Tai man primena Maharadžos Judhištiros karaliavimą, aprašytą „Šrimad-Bhagavatam“, kai visi gyventojai buvo laimingi.

– Pagal nesenas apklausas, – pasakiau, – 45,2 procento Butano gyventojų pasisakė esą labai laimingi, 51,6 procento – laimingi ir tik 3,2 procento nelaimingi. Būtent tai norėčiau pamatyti.

Kol mano Drukair lėktuvas sukosi Butano Paro oro uoste, žiūrėjau pro langą į kalnus, kurie tęsėsi kiek tik akis užmato. Greitai sužinosiu, kad visa šalis kalnuota. Čia beveik niekur nėra tiesių kelių, dauguma siauri ir vingiuoja kalnų šlaitais su stačiais siaurais tarpekliais.

Kai išėjau iš terminalo, mane pasitiko Šri Prahlada das ir Sakhi Rai das iš Australijos, o taip pat Butano turo gidas. Butanas labai atsargiai žiūri į daugybę užsienio turistų, kuriuos įsileidžia į šalį, suprasdamas, kokį poveikį masinis turizmas gali padaryti jų aplinkai, kultūrai ir tapatumui. Jis riboja kiekvienais metais šalį aplankančių turistų skaičių, visi turistai privalo gauti vizas iš vyriausybės patvirtintos kelionių agentūros.

Palikę Paro, valandą važiavome į sostinę Timpu. Pirmiausia norėjome aplankyti Čoteną, didelę nacionalinę paminklinę stupą netoli miesto centro. Privažiavęs stupą, pamačiau daugybę žmonių, einančių aplink ją, tai darydami palankiomis dienomis tikintieji siekia įgyti nuopelnų. Statinys buvo  uždaras, su mantromis, maldomis ir Dievybėmis viduje.

Penkiasdešimt ar šešiasdešimt piligrimų, apsirengusių tradiciniais butanietiškais drabužiais, ėjo aplink stupą kartodami amžių senumo budistinę mantrą: „Aum mani padme hum“ („Lenkiuosi brangakmeniui lotoso viduje“).

– Kas tas brangakmenis lotoso viduje? – paklausiau Šri Prahlado.

Jis nusišypsojo.

– Mes pasakytume – tai Lakšmi, sėkmės deivė, – atsakė jis, – o dar geriau – Radharani, kurios tėvas, karalius Vrišabhanu, rado ją ežere ant lotoso žiedo. Tai aprašė Šrila Rūpa Gosvamis „Vidagda Madhavoje“.

– Tačiau ką ši mantra reiškia budistams? – paklausiau.

– Jie sako, kad tai Viešpats Buda ant lotoso, – atsakė Šri Prahladas.

Kai palikome stupą ir pradėjome važiuoti į savo viešbutį, nustebau, kad kiekvienas dėvi tradicinius drabužius.

– Ar šiandien ypatinga diena? – paklausiau turo gido. – Visi atrodo pasipuošę.

Jis nusijuokė.

– Ne, – atsakė jis. – Mes taip rengiamės kiekvieną dieną. Tai mūsų kultūros dalis. Butano įstatymai reikalauja visiems gyventojams viešose vietose rengtis tradiciniais drabužiais. Vyrai dėvi kelius siekiantį palaidą drabužį, surištą per juosmenį, jis vadinamas gho, o moterys dėvi čiurnas siekiančias sukneles, vadinamas keira.

– Pažvelkite į visus pastatus, – pasakė Sakhi Rai. – Visi jie tokie meniški ir gražūs.

– Yra toks Butano įstatymas, – pasakė mūsų turo gidas. – Visi nauji pastatai: ir visuomeniniai, ir nuosavi, privaro laikytis tradicinės architektūros konstrukcijos ir taisyklių. Tai vienas iš būdų kaip mes saugome savo kultūrą. Pamatysite visoje šalyje, kad medinės namų sijos, langai ir durys išpiešti augaliniais, gyvūniniais ir religiniais motyvais. Tokiu būdu kasdieninėje veikloje mums primenamas Buda.

Kai išvažiavome už miesto, jo žodžiai pasitvirtino. Kiekvienas statinys buvo savaip žavingas. Dar daugiau, mačiau, kad religija pastebima kiekviename Butano gyvenimo aspekte. Beveik ties kiekviena kalno viršūne  matėsi šventykla, o ties kiekviena kalnų perėja mačiau stupas ir tūkstančius spalvotų maldos vėliavėlių.

Ypač dažnai matėsi maldos ratai, dideli aptverti ratai su maldomis, užrašytomis ant susukto popieriaus. Sukdamas ratą žmogus gauna tokį patį rezultatą, kaip ir kalbėdamas maldas. Mačiau daugybę žmonių sukančių ratus ir tuo pačiu metu kalbančių maldas su savo karoliais.

– Dviguba nauda, – pasakiau turo gidui su šypsena.

Tą naktį man buvo sunku užmigti. Kai galiausiai užmigau, pajutau, kaip kartas nuo karto atsibusdavau gaudydamas orą. Rytą atsikėlus skaudėjo galvą.

– Tai dėl kalnų, – pasakė mūsų turo gidas. – Esame beveik trijų kilometrų aukštyje. Tai žmones veikia įvairiais būdais. Greitai prie to priprasite.

Vėliau tą rytą nuvažiavome šimtą trisdešimt kilometrų į rytus, į Pobdžiką. Užtrukome penkias valandas, nes kelias vingiavo per kalnuotą vietovę. Matydamas, kad mane pykina, turo gidas su užuojauta nusišypsojo.

– Mūsų šalis nedidelė, bet kelionės trunka ilgai, – pasakė jis.

Ir per visas dešimt dienų aš niekaip nenugalėjau baimės, kylančios iš viršaus staigiai leidžiantis žemyn kelio pakraštyje.

Kai galiausiai atvykome į Pobdžiką, lipome kalnų takeliu į Gangtei Goenpą, budistų vienuolyną, pastatytą šešioliktame amžiuje. Takelis buvo status ir vingiuotas.

Pasisukau į mūsų gidą.

– Kiek laiko reikės užlipti į vienuolyną? – Gaudžiau orą.

– Dviejų valandų, – atsakė jis. – Tai vienintelis būdas ten patekti. Į vienuolyną nėra kelių. Tai sužlugdytų tikslą. Vienuoliai gyvena atsiskyrę, kad galėtų susitelkti į savo ritualus ir maldas. Jie kartos mantras, kai mes atvyksime. Turėtume judėti greičiau.

Tačiau Šri Prahladas, Sakhi Rai ir aš negalėjome žengti daugiau nei kelių žingsnių po to nesustoję ir neįkvėpę giliau oro.

– Kuo aukščiau lipame, tuo mažiau deguonies, – pasakė Sakhi Rai, švokšdamas ir pūškuodamas. – Užtruksime, kol pasieksime tikslą.

Ir tikrai, pasiekėme vienuolyną po trijų valandų. Kai įžengėme į šventyklą, buvau priblokštas, kad ji iš tiesų atrodo beveik taip pat, kaip turėjo atrodyti šešioliktame amžiuje. Skirtingo amžiaus septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt vienuolių sėdėjo lotoso padėtyje ir atmintinai kartojo šimtus, o gal tūkstančius posmų iš senovinių ant palmės lapų rašytų rankraščių, gulinčių prie jų pėdų.

Vienintelė švieselė skverbėsi pro mažus langelius. Guru, stambus vyras skusta galva, sėdėjo ant pakylėjimo ir vadovavo ritmingam kartojimui. Kad būtų palaikomas ritmas, keletas vienuolių mušė būgnus, kurie, atrodė, buvo tokio pat amžiaus, kaip ir vienuolynas. Kiti vienuoliai grojo dideliais žalvariniais cimbolais. Du jauni vienuoliai, maždaug dešimties metų amžiaus, pūtė ilgus žalvarinius trimitus.

Kai pažvelgiau į guru, jis pamojo man, kad atsisėsčiau prie vienuolių. Išsitraukiau džiapos karolius ir pradėjau kartoti Harė Krišna, tuo pat metu tyrinėjau vienuolius aplink save. Buvau stipriai sužavėtas. Jie visi buvo taip susitelkę, panirę į savo dvasinę praktiką ir atsidėję savo tikėjimui.

Kai minutės virto valanda, pajutau pasikeitimą savyje, manyje buvo tas pat ryžtas, kokį rodė jie. Mantrų gaudesy, mušant gongams ir cimbolams, trimituojant ragams pajutau, kaip susitelkiu ties kiekvienu maha-mantros skiemeniu.

Tuomet staiga, be jokio perspėjimo, viskas sustojo, o vienuoliai keletą minučių sėdėjo tyliai medituodami, po to atsimerkė, o vienas iš jaunesniųjų vienuolių ėjo dalindamas vandenį ir ryžius. Jis greitai judėjo nuo vieno studento prie kito pildamas vandenį į kiekvieno vienuolio puoduką ir dėdamas ryžius į dubenėlį. Guru pamojo, kad atneštų ir man puodelį vandens ir dubenėlį ryžių. Vienuoliai baigė valgyti per šešiasdešimt sekundžių, ir vėl pradėjo kartoti mantras ir maldas.

– Ar dabar eisime? – sušnibždėjo mūsų gidas man į ausį.

– Nežinau, – atsakiau. – Man tai labai gili patirtis.

– Jei norite pasilikti, turėsite išbūti čia šešias valandas, – pasakė jis. – Per dieną jie turi du šešių valandų užsiėmimus. Jei jau atsisėdote, turite baigti užsiėmimą. Būtų labai nemandagu, jei išeitumėte.

Jausdamasis šiek tiek sumišęs atsistojau ir pradėjau eiti. Tačiau kaip tik tuo momentu, kai jau buvau beišeinąs, guru parodė, kad prieičiau prie jo. Kai pasiekiau vietą, kur jis sėdėjo, guru paėmė šventą siūlą iš senos dėžutės ir aprišo aplink mano dešinę ranką. Po to jis palmių lapų šventraščiu mano prilietė galvą.

Kai jis pamatė mano maišelį su karoliais, parodė, kad nori juos pamatyti. Kai ištraukiau karolius, jo akys išsiplėtė.

– Jie daug naudoti,- pasakė jis.

– Taip, – atsakiau. – Turiu juos daug metų.

– O koks jūsų tikėjimas? – paklausė jis.

– Esu praktikuojantis vaišnavas, – atsakiau. – O su šitais karoliais kartoju Dievo vardus.

– Kokius vardus? – paklausė jis.

– Viešpaties Krišnos vardus, – pasakiau. – Harė Krišna, Harė Krišna, Krišna Krišna, Harė Harė, Harė Rama, Harė Rama, Rama Rama, Harė Harė.

– Tegu Buda laimina tave.

Kai išėjome, mane labai nustebino, kad nei vienas nepasižiūrėjo į mus įkandin, vienuoliai taip susitelkę meditavo.

Leidžiantis ilgu kalnuotu keliu žemyn, prabilo Sakhi Rai.

– Guru Maharadža, – pasakė jis, – ar tinka mums taip artimai bendrauti su budistais?

– Gerbiame visus transcendentalistus, – pasakiau. – Mes nepriimame jų mokymo, tačiau pripažįstame, kad jie nėra paprastos sielos.

Pacitavau posmą iš „Šrimad-Bhagavatam“:

mahat sevam dvaram ahur vimuktes

tamo dvaram yositam sangi sangam

mahantas te sama cittah prasanta

vimanyavah suhrdah sadhavo ye

„Išsivaduoti nuo materialių pančių įmanoma tik tarnaujant didžiai pažengusioms dvasinėms asmenybėms. Jos skirstomos į impersonalistus bei bhaktus. Ir norintys įsilieti į Viešpaties egzistenciją, ir norintys bendrauti su Dievo Asmeniu turi tarnauti mahatmoms. Tiems, kurie nesidomi tokia veikla, kurie bendrauja su žmonėmis, prisirišusiais prie moterų ir lytinio gyvenimo, kelias į pragarą yra plačiai atvertas. Mahatmos visiems lygūs. Jos nemato skirtumo tarp vienos gyvosios būtybės ir kitos. Jos yra labai taikios, įgijusios pusiausvyrą ir nuolat panirusios į atsidavimo tarnystę. Joms svetimas pyktis, jos darbuojasi visų labui. Jos nesielgia pasibjaurėtinais būdais. Tokie žmonės vadinami mahatmomis.“ [Šrimad Bhagavatam, 5.5.2]

– Žinai, – tęsiau, – mane sužavėjo jų susitelkimas į dvasinę praktiką. Dvylika valandų per parą jie kartoja mantras ir meldžiasi. Norėčiau, kad ir mano sadhana būtų tokia tvirta.

– Tačiau jie siekia tapti tuštuma, – pasakė Sakhi Rai. – Kaip mus tai gali įkvėpti?

– „Višnu Purana“ naudoja materialią analogiją, palygindama materialų troškimą su meile Krišnai, – pasakiau.

ya pritir avivekanam

visayev anapayini

tvam anusmaratad sa me

hrdayan napasarpatu [1.20.19]

„Neišmintingi žmonės nepalaužiamai žavisi jutimų tenkinimo objektais. Panašiai tegu aš visuomet atsiminsiu Tave, kad tas pat prisirišimas, nukreiptas į Tave, niekuomet nepaliktų mano širdies.“

– Mes čia atvykome mokytis, o taip pat mokyti, – tęsiau. – Turėk galvoje, kad ši dvasinė kultūra egzistavo Butane šimtus metų. Įsivaizduokime, kaip ISKCON`as irgi galėtų atlaikyti laiko smūgius.

Kitą dieną, vėl po neramios nakties kankinantis dėl didelio aukščio, važiavome dešimt valandų aukštyn į kalnus, į Bumtangą šalies viduryje. Pakeliui sutikome daug dorybingų žmonių, kurie smalsiai apžiūrinėjo mūsų drabužius ir ypač maldos karolius. Daugybę kartų rodėme karolius ir aiškinome, kaip kartoti Harė Krišna.

Pasisukau į turo gidą.

– Kaip butaniečiai suderina modernizavimą su savo dvasine tradicija? – paklausiau.

– Mes nesame prieš materialų progresą, – pasakė jis. – Tai irgi gali pasitarnauti mūsų dvasiniams tikslams. Butanas buvo karalystė su pačių prisimesta izoliacija. Tai turi ir savų privalumų, ir trūkumų. Pavyzdžiui, sveikatos srityje: užkrečiamosios ligos buvo plačiai paplitę, todėl daugiau nei pusė Butane gimusių vaikų mirdavo ką tik gimę ar po kelerių savo gyvenimo metų. Maliarija kasmet nusinešdavo šimtus gyvybių.

– Tačiau kai 1961 Butanas atsivėrė modernizacijai, buvo pradėtos vykdyti ilgalaikės politinės, socialinės ir ekonominės reformos, gyventojų sveikata pagerėjo, daugiau nei devyniasdešimt procentų žmonių pasinaudojo visišku sveikatos išlaidų padengimu.

– 2008-aisiais, po šimtus metų trukusios monarchijos, Butanas tapo demokratine šalimi. Karalius ir Nacionalinė Asamblėja labai glaudžiai dirba kartu. Tačiau įdiegdami modernizaciją esame labai atidūs, kad tai neįvyktų mūsų dvasinės kultūros sąskaita. Mes tvirtai įsitikinę, kad holistinis individo ir visuomenės vystymasis gali būti pasiektas subalansavus ekonominius, socialinius, emocinius, dvasinius ir kultūrinius žmonių poreikius.

– Ne visuomet lengva rasti šį balansą, tačiau mes labai stengiamės. Ir dar kartą noriu pasakyti, kad apie sėkmę sprendžiame pagal savo žmonių laimę. Turime tokį posakį: „Laimė yra vieta“.

Po aštuonių valandų vingiavimo keliais  man reikėjo pertraukos, tad aš paprašiau vairuotojo sustoti kelio pakraštyje. Išlipę iš automobilio paėjėjome žemyn ant pylimo ir susėdome papietauti. Mačiau beždžiones, nardančias tarp gausios lapijos. Čiulbėjo paukšteliai, o šalimais tekėjo upė. Aplinka buvo idiliška.

„Liūdnoka, – pagalvojau. – Nebuvau tokioje gamtoje nuo vaikystės. Juk tai taip ramina.“

Išsitraukiau savo džiapos karolius ir pradėjau kartoti. Tokioje natūraliai ramioje aplinkoje buvo lengva susitelkti į  šventuosius vardus.

„Akivaizdu, kodėl jogai nuo neatmenamų laikų pasirinkdavo tokias vietas savo dvasinei praktikai“, – pagalvojau. Įsivaizdavau save lengvai praleidžiantį mėnesį tenai – dorybės gunos aplinkoje.

Kartodamas žvilgterėjau aukštyn į kalną ir pamačiau mažą vienuolyną aukštai ant kalno atbrailos, jį supo mažyčiai namukai.

– Kas tai? – paklausiau turo gido.

– Tai ypatinga mūsų vienuolių meditacijos vieta, – pasakė jis.

– Suprantu, kaip jie ten medituoja, – pasakė jis. – Svarstau, gal man pačiam praleisti čia kokį mėnesį.

Jis sukikeno.

– Po pradinio devynerių metų mokymosi vienuolyne, – pasakė jis, – visi mūsų vienuoliai siunčiami į šį vienuolyną medituoti tyloje trejus metus, tris mėnesius, tris savaites ir tris dienas.

Iš nuostabos išsižiojau. „Tiek daug, palyginus su mano vienu mėnesiu, – pagalvojau. Dar kartą mane sužavėjo rimtas budistų vienuolių įsipareigojimas atlikti sadhaną, savo dvasinę praktiką.

– Ar mes turime kokį nors tokio ryžto atitikmenį? – paklausė Sakhi Rai.

– Taip, turime, – atsakiau. – Bhaktai, tokie kaip Haridasas Thakura ir Ragunatha dasa Gosvamis, kartojo Harė Krišna dvidešimt dvi valandas per parą.

– O tai kodėl mes taip nedarome? – paklausė jis.

– Mes darome tai, ko prašė Šrila Prabhupada, – atsakiau. – Kartojame mažiausiai šešiolika ratų per dieną. Tačiau kai tobulėji, natūraliai suvoki, kad kartoji daugiau. Mes taip pat tarnaujame šventiesiems vardams, skleisdami Harė Krišna kartojimo šlovę po visą pasaulį. Dėl to gauname guru ir Gaurangos malonę. Tačiau čia mes galime melsti tokio pat ryžto, kokį turi šie vienuoliai, atlikdami savo kasdieninius ritualus dvasiniame gyvenime.

– Atvykome čia ir pasimokyti, ir pamokyti, – pakartojo Sakhi Rai su šypsena.

– Taip, – atsakiau. – Ir mes tai darome.

Po pietų važiavome per miškingas kalnų vietas. Vienu momentu sustojome prie mažos stupos, kur pagyvenusi moteris pardavinėjo savo dirbinius. Pastebėjau kai ką panašaus į labai seną, sudėtingai išaustą vilnonės medžiagos gabalą.

Pasisukau į mūsų gidą.

– Gal gali paklausti jos, kas tai, – pasakiau.

Jis pakalbėjo su moterimi ir tuomet pasisuko į mane.

– Ji sakė, kad tai buvo naudota jos protėvių ir buvo perduodama iš kartos į kartą, – pasakė jis.

„Tai būtų idealus patiesalas daryti pudžą“, – pagalvojau.

– Kiek jį nori už kilimėlį? – paklausiau gido.

– Ji prašo penkiasdešimt dolerių, – pasakė jis.

Kai palikome tą vietą su naujai įsigytu Butano istorijos gabalėliu, gidas pasisuko į mane.

– Tai muziejinis dalykėlis, – pasakė jis.

Diena po dienos mes važiavome kalnuotomis vietovėmis, lankydami vienuolynus, astrologijos mokyklas, administracijos pastatus, vadinamus dzongsais, kurie buvo ir nedideli prieglobsčiai vienuoliams. Visur mus pasitikdavo draugiškai ir su pagarba.

– Per visą tą laiką, kol buvome čia, nemačiau nė vieno pykstančio žmogaus, – pasakė vieną pavakarę Šri Prahladas. – Esu tikras, tai vyksta, tačiau daugelyje šalių dažnai viešai matome nepatenkintus ar pykstančius  žmones.

– Čionykštis gyvenimo būdas subrandino saldų vaisių, – pasakiau.

Po beveik dviejų savaičių pasiekėme tolimiausią kelionės tašką – Mongarą, esantį rytiniame Butane.

– Šiandien lankysime ypatingą vienuolyną, – pasakė mūsų turo gidas. – Jis vadinasi Drametse Lhakhangas. Įkurtas 1511-aisiais Ani Choeten Zangmo, Butano šventojo Pema Lingpos anūkės.

Nors šie vardai man nedaug ką sakė, jie buvo svarbūs mūsų gidui, ir aš pagarbiai padėkojau jam už galimybę čia apsilankyti.

Tą pavakarę, lankydamiesi šventoje vienuolyno aplinkoje, mes vėl pagrindinėje salėje aptikome kartojančius vienuolius su savo guru, sėdinčiu netoliese ir viską stebinčiu. Lėtai įėjome, atsisėdome tarp vienuolių ir išsitraukę savo karolius vėl bandėme sugerti susikaupimo nuotaiką.

Galiausiai mus pasikvietė pasivaikščioti po vienuolyną. Patekę į amžių senumo aplinką, pastebėjome netoliese stovintį ir mus stebintį guru.

– Pasikalbėkime su juo, – pasakiau kitiems.

– Ne, ne! – pasakė turo gidas. – Negalime kreiptis į tokios išminties žmogų.

– Tačiau būtent tam jie čia ir yra, – pasakiau.

Traukdamas jį į šalį, priėjau prie guru.

– Pone, – pasakiau, – ar turiu garbės pasikalbėti su jumis?

– Taip, žinoma, – atsakė jis šypsodamasis.

– Norėčiau suprasti jūsų praktikos tikslą, – pasakiau. – Ką tikitės pasiekti, visą gyvenimą paskyrę maldai, meditacijai ir ritualams? Mano supratimas apie budizmą toks, kad galiausiai atsikratę visų materialių troškimų pasiekiate neegzistavimo būvį.

– Sekame vadžrajana budizmu, – pasakė guru, – jis moko, kad praeitų gyvenimų darbų pasekmės, arba karma, verčia visas būtybes reinkarnuoti. Visi žmonės turėtų stengtis pasiekti nušvitimą, per kurį atsiveria vartai į Nirvaną. Kai pasiekiamas Nirvanos būvis, nebereikia iš naujo gimti.

– Ačiū už paaiškinimą, – pasakiau. – Tačiau norėčiau žinoti, ar siela išlieka individuali, pasiekusi nušvitimą. Mūsų filosofijoje išvaduota siela keliauja į dvasinę buveinę amžinai bendrauti su Aukščiausiąja Siela, Dievu.

Guru atrodė susimąstęs. Jis akimirką pagalvojo.

– Vadžrajanos budizme, – pasakė jis, – mes taip pat tikime dvasiniu dangumi – Budos šalimi.

– Tačiau kokia tiksliai ji yra? – paklausiau.

– To niekas nežino, – pasakė jis.

– Ačiū, – atsakiau. – Dabar mes keliausime.

Pakeliui į automobilį Sakhi Rai pasisuko į mane.

– Guru Maharadža, – pasakė jis, – maniau, budizmas propaguoja impersonalizmą. Jis kalbėjo apie dvasinį dangų.

Pradėjus važiuoti, Šri Prahladas išsitraukė savo kompiuterį.

– Šrilai Bhaktivinodai Thakurai buvo panašus nutikimas su budistų vienuoliu, – pasakė jis. – Savo „Tattva-vivekoje“, 13 tekste, Pirmoje realizacijoje,  jis rašo: „Kartą paklausiau keletą klausimų budistų vienuolio iš Mjanmaro. Jis atsakė į mano klausimus sakydamas: „Dievas yra beribis. Jis sukūrė visą pasaulį. Įgijęs Budos pavidalą, jis apsireiškė šiame pasaulyje, o po to vėl, įgijęs savo, Dievo, pavidalą, grįžo į Dangų.“ Iš to, ką man papasakojo šis vienuolis budistas iš Mjanmaro, galiu matyti, kad jis nežinojo tikrosios budistų filosofijos.

– Taigi kokia išvada? – paklausė Sakhi Rai.

– Išvada ta, kad Buda iš tiesų propagavo ateistinę filosofiją, – pasakiau. – Tačiau jis tai darė dėl to, kad žmonės tuo metu naudojo Vedas, kad pateisintų gyvūnų žudymą. Todėl Buda pasakė: „Nesekite  Vedomis. Sekite manimi.“ Taip jis pagudravo ir žmonės pradėjo sekti Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu.

– Tai darydami jie laipsniškai apsivalė ir galiausiai vėl galėjo suprasti, kad siela yra amžinasis Dievo tarnas. Kadangi guru, su kuriuo ką tik kalbėjomės, yra tame kelyje, mes turime jį gerbti.

Paėmiau Šri Prahlado kompiuterį ir radau ISKCON`o Tarptikybinį Pareiškimą. Perskaičiau jį Sakhi Rai: „ISKCON`e mes į visas bendrijas ir filosofijas, propaguojančias meilę Dievui ir besiremiančias apreikštaisiais šventraščiais, žiūrime kaip į aukščiausios religijos pasireiškimo atstovus. Mes taip pat gerbiame tikrų savęs pažinimo kelių dvasinę vertę ir Absoliučios Tiesos ieškojimą, kuriuose asmeninės dievybės koncepcija nėra detali.“

Ilgai keliaujant atgal į Timpu susitikti su Punakos gubernatoriumi, mąsčiau apie savo sėkmę: aplankiau visą šalį, atsidavusią savo tikėjimo pagrindams ir praktikuojančią jį. Meldžiausi, kad Tarptautinė Krišnos Sąmonės Bendrija toliau išlaikytų savo pagrindinius principus ir egzistuotų ateinančius 10 000 metų.

Kitą vakarą skrisiu atgal į Indiją. Po šios kelionės į Butano širdį jaučiausi praturtėjęs ir įgijęs išminties, tačiau troškau vėl grįžti į transcendentinę Vrindavano buveinę, kur Aukščiausiasis Viešpats amžinai žaidžia su Jį mylinčiais bhaktais. Su nauju ryžtu aš siekiu kartoti, melstis ir studijuoti šastras, kaip tai mačiau darant vienuolius Butane.

Šrila Prabhupada rašo:

„Nesvarbu, ar sekate Budos filosofija, ar Šankaros filosofija, ar vaišnavų filosofija, galutinis tikslas yra Krišna. Turite kreiptis į Krišną per šias skirtingas filosofijas. Jos – dalinė realizacija. Brahmano realizacija reiškia suvokti amžinybę. Paramatmos realizacija reiškia suvokti amžinybę ir žinojimą. O Bhagavano suvokimas – tai amžinybė, žinojimas ir palaima. Jei suvokiate Krišną, tada iš karto suvokiate Brahmaną, Paramatmą ir Bhagavaną.“ [Paskaita Bombėjuje, 1974 kovo 31]

Indradyumna Svamis

Pasidalinkite su kitais!