Šį šeštadienį Kauno armėnai pakvietė miestiečius susipažinti su savo kultūra ir šiuolaikinės Armėnijos tapsmu. Taip buvo pradėtas tęstinis Kauno armėnų bendrijos projektas „Pažink Armėniją iš arčiau“ renginių ciklas. Pirmasis susitikimas skirtas pristatyti daug menančią Armėnijos, kaip šalies, ir armėnų, kaip tautos, istoriją.

Susirinkusiuosius renginio vedėja supažindino su keletu armėnų didvyrių – Haiku bei Tigranu. Haikas buvo Armėnijos patriarchas, su kuriuo siejama Armėnijos valstybingumo pradžia be galo senais laikais – net 2 492 pr. Kr. Ši data minima todėl, jog būtent tuomet Armėniją nusprendė užvaldyti Asirijos valdovas Belas, kuris mūšiui surinko galingą kariuomenę, tačiau armėnų didvyris Haikas liko neįveiktas ir apgynė savą kraštą. Haikas buvo ne tik valdovas, bet ir vyriausiasis šalies dievas, minimas, kaip laiko ir saiko valdytojas. Manoma, kad šis didvyris buvęs Senojo Testamento herojaus Nojaus proanūkis.

Tuo tarpu Tiganas – kitas Armėnijos valdovas – pasižymėjo savo užkariavimais. Būtent jo valdymo laikotarpiu, per dvidešimt penkis metus Armėnija padidėjo net dešimt kartų ir driekėsi nuo Kaspijos iki Viduržemio jūros.

Tačiau, kaip ir kiekviena tauta, taip ir armėnų, išgyvenusi ne vieną pakilimą ir nuosmukį, netrukus pateko į Romos imperijos sudėtį, o Tigranui buvo patikėta valdyti tik teritorijas, priklausiusias Armėnijai iki jo valdymo pradžios.

Taip pat renginio organizatoriai pabrėžė, kad armėnai labai didžiuojasi savo krikščioniškumu. Tiesa, Lietuvoje gyvenantys armėnai mini kartais sulaukiantys klausimų, ar Armėnija krikščioniška valstybė. Tokiu atveju kiekvienas armėnas su pasididžiavimu atsako, jog Armėnija laikoma seniausia krikščioniška valstybe, krikščionybę priėmusia dar 301 metais, be to, kad tai turėjo didžiulę reikšmę armėnų savimonei. Armėnai turi net savą armėnišką kryžių, vadinamą chačkaru. Vieną jų Lietuvoje gyvenantys armėnai įkurdino ir greta Šiaulių esančiame Kryžių kalne.

Dar vienas armėnams be galo svarbus istorijos palikimas yra jų raštas. Raštas padėjo visai tautai vystytis ir išlikti, išsaugoti savo turtingą kultūrą. Už abėcėlę armėnai dėkingi valstiečio sūnui Mesrop Maštoc, kuris abėcėlę iš 36 raidžių pristatė karaliui dar 406 m. Nuo tada ji beveik nepakito iki pat šių dienų. Vienas gražiausių dalykų yra tai, kad iki šiol kiekvieną rudenį vyksta tautinė šventė , skirta pagerbti Mačtoc. Kokia subrendusi turi būti tauta, kuri didvyriais laiko ne tik užkariautojus, bet ir žmogų, atnešusį raštą?

Žvelgiant į kiek vėlesnius laikus, kuomet klestėjo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, armėnai renginio svečiams pasakojo savo atvykimo į Lietuvą istoriją. Pirmieji armėnai atvyko į Lietuvą kaip pirkliai ir greitai prigijo šiame krašte, buvo vertinami šios tautos amatai – auksakalystė , dvarų tekstilės gaminiai, siuvinėjimas. Be kita ko, armėnų vyrai buvo narsūs kariai, pradėję tarnauti Lietuvių kunigaikščių kariuomenėje dar XIV amžiuje, ir kovėsi už Lietuvą ne viename mūšyje, pavyzdžiui, Žalgirio.

Renginio metu pristatytas istorinis pasakojimas buvo iliustruotas tradiciniais armėnų tautos šokiais ir dainomis, kurias atliko Kauno armėnų bendrijos ansamblis „Hayrenik“. O pasirodymui persiritus į antrąją pusę ir pristačius kelis garsius ir armėnams svarbius kompozitorius, skambėjo ir rojaliu bei saksofonu atliekami jų kūriniai.

Pirmajam renginiui istorinis kontekstas pasirinktas norint supažindinti susirinkusiuosius su armėnų tautos formavimusi, jiems svarbiais įvykiais. Vėlesniems reginiams Kauno armėnų bendruomenė planuoja pasirinkti siauresnes sritis, viena jų – moters vaidmuo armėnų kultūroje, nes, pasak jų, dar daugybė smulkių ir be galo įdomių detalių liko neatskleistų ir nepaminėtų.

 Daugiau informacijos: Agnė Kairytė-Timinskienė

Kauno įvairių tautų kultūrų centro projektų vadybininkė

Tel./faks. 8-37-426680, mob. 8-638-48055, agnes.kairyte(eta)gmail.com