Meilė visais laikais buvo ir yra tai, ko reikia kiekvienam. Visą savo gyvenimą nuo pat ankstyvos vaikystės iki senatvės mes ieškome meilės santykių. Ir tik nedaugelis mano, kad turi jos pakankamai. Kai kurie netgi bijo jos… Ir beveik niekas, iš tiesų, jos nepažino. Kas ši paslaptinga jėga? Kodėl ji taip galingai veikia mūsų gyvenimus?

Kas yra meilė?

„Meilės tema niekada nebus išsemta. Ir vyrai, ir moterys apie meilę gali kalbėti amžinai ir jiems neatsibos. Mylėti – tai kaip valgyti, gerti, kvėpuoti. Žmogus negali gyventi nemylėdamas ir negirdėdamas kalbų apie meilę. Tūkstančius metų žmonės dainuoja apie meilę, tapo meilę, rašo apie meilę, ir romanas, pjesė ar filmas, kur nekalbama apie meilę, atrodo neįdomus, nuobodus. Ir vis dėlto – ką žmonės žino apie meilę? Jie žino, kad iš meilės kyla skausmas ir kančia. Kodėl? Nes daugumai jų laimė yra būti mylimiems, o ne mylėti“, – teigia dvasinis mokytojas O. M. Aivanovas.

Neretai, dėl klaidingą nuomonę formuojančios žiniasklaidos įtakos, mūsų visuomenėje meilė yra painiojama su aistra. Tačiau tikroji meilė, kurią patiriame, visiškai skiriasi nuo kūniškų malonumų ir aistros. Tikroji meilė kyla mūsų viduje iš tyro noro pradžiuginti kitą ir duoti jam viską, ką gali, be jokių užslėptų motyvų. Nėra geresnio ir tauresnio jausmo šioje Žemėje už džiaugsmą, kuris užlieja širdį matant tikrai laimingus tave supančius aplinkinius. O juk mylėti bei stengtis dėl kitų nieko nekainuoja ir visiškai pripildo mūsų širdį džiugesio. Ko gali trūkti gyvenime, kai esame laimingi ir pilni meilės?

Apaštalas Paulius pirmajame laiške korintiečiams taip apibūdino nesavanaudišką meilę:

“Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi,

meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.

Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos,

nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,

nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.

Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.

Meilė niekada nesibaigia” (1 Kor 13, 1–8 ).

Kaip jos siekti?

Kartais, kai pats nesijauti tiek daug turįs, duoti iš tiesų gali būti sunku. Bet kai kalba eina ne apie materialius dalykus – nebijokite duoti. Tai, ką darote su džiaugsmu ir pilna meilės širdimi, visada sugrįš dešimteriopai. Nusivylimas mus aplanko tik tada, kai tikimės už tai kažką gauti, bet tai jau nebe meilė, o užslėpti egoistiniai motyvai. Nustokite tenkintis. Tiesiog duokite viską, kas šviesu jūsų viduje ir jus užlies džiaugsmas ir palaima.

Viskas, ko mums reikia, kad jaustumės laimingi, tai ne mus supantys daiktai, namo sienos, socialinė padėtis ar sąskaita banke, tai – santykiai su mus supančiais žmonėmis. Tai, kas materialu, taip pat gali suteikti laimę, tačiau ji – trumpalaikė ir labai paviršutiniška. Laimė, kurią suteikia meilė aplinkiniams, anot filosofijos mokslų daktarės, somatinės terapijos specialistės, jogos mokytojos A. Judith, yra gilus dvasinio ryšio išgyvenimas, pakylėjimo, augimo ir įkvėpimo pojūtis, iškeliantis mus už bet kokių apribojimų. Tai susijungimas su gilia, visus mus jungiančia esmine tiesa, einančia per visą gyvenimą. Meilė kasdienybę paverčia šventumu, kurį trokštame puoselėti ir saugoti. Praradę šį ryšį su gyvenimu, prarandame šventumą, tada nebelieka prasmės saugoti tai, kas mus puoselėja ir maitina. Mes esame ta meilė. Mes esame jos gyvybės jėga, jos išraiška, jos pasireiškimas ir įrankis. Dėl jos mes augame, peržengiame ribas, triumfuojame ir dar labiau atsiduodame augimui. Tai amžinybės jėga ir stabilizavimo priemonė. Gyventi šia jėga, kuri priverčia viską aplinkui suktis, yra palaima, –  sako jogos mokytoja.

Kartais verta atsisakyti visko, kas materialu, kad pasijustumėte tikrai laisvas ir patirtumėte meilės svarbą ir jėgą.

Jeigu mintyse dabar prabėgtumėte visą savo gyvenimą, kokie momentai jums nuoširdžiai atliepia širdį? Nuo pat vaikystės, tiek, kiek siekia atmintis, į nieką nekeistumėte tų tyrų, meilės kupinų akimirkų. Ir visiškai nesvarbu ar tai širdingas močiutės apkabinimas, mamos ar tėčio su gilia meile išsakyta pastaba ar draugų pokalbis atveriant širdį vienas kitam, jei visa tai buvo persmelkta tikro meilės jausmo, tai pasilieka mumyse ir yra mums labai brangu.

Šis jausmas yra išties ypatingas. Jį trokšta patirti net pats Dievas. Nors, būdamas sau pakankamas, gali turėti absoliučiai viską, Jį pavergia mūsų tyra meilė Jam. Ir tai – vienintelis dalykas, kurio Jis nuolatos laukia iš mūsų. Jeigu užmegzti ryšį su Dievu jums atrodo per sudėtinga, mylėkite kiekvieną sutiktą gyvąją esybę, nes kiekvienoje iš jų glūdi Dievo dalelė. Jis džiaugsis ne mažiau matydamas, kaip mylite Jo kūrinius.

Kiekviena gyva būtybė nusipelnė meilės. Nėra tokio žmogaus ar kokio kito gyvo sutvėrimo, kurio nebūtų už ką mylėti. Tik mūsų egoizmas ir nepateisinti užslėpti lūkesčiai neleidžia to padaryti. Jei norime būti tikrai nuoširdžiai laimingi – išmokime mylėti. Išmokime duoti, o ne imti.

Mūsų gebėjimas dalintis nesavanaudiška meile su aplinkiniais parodo mūsų vidinę švarą. Mylėti – tai priimti kitą tokį, koks jis yra. Gebėti vertinti jį kaip didžiausią Viešpaties atsiųstą turtą. O kiekvienas išbandymas, kurį praėjote ar praeisite ateityje – dovana, likimo atsiųsta pamoka, kurią išmokę tampate išmintingesni ir galite geriau suprasti vienas kitą. Mokėti vertinti, tai suvokti, kad kiekviena gyva būtybė yra kažkuo pranašesnė už mane.

Atjauta – viena iš švariausių savybių, padedančių ugdyti tyrą meilės jausmą. Turėtume stengtis suprasti kiekvieną. Mokėti ne tik išklausyti, bet ir išgirsti. Paskatinti ir palaikyti, nukreipti teisinga kryptimi – tai taip pat mūsų rūpesčio ir meilės išraiška. Savo meilę galime išreikšti paprastu, nuoširdžiu apkabinimu ar pagrįstų komplimentų išsakymu. Tikri komplimentai ne tik augina trapų meilės „augalėlį“, bet ir padeda atsisakyti tokių ydingų savybių kaip pavydas, pyktis, godumas, išdidumas ir savanaudiškumas.

Kaip išmokti pasikrauti ir spinduliuoti?

Jeigu aplinka mus slegia ir atrodo, jog supantys žmonės žlugdo emociškai, galbūt verta pasiieškoti tokių bendraminčių, kurie padėtų mums dvasiškai augti. Tačiau nepamirškite, kad kliūtys gyvenimo kelyje taip pat skatina jūsų dvasinį progresą.

Tam, kad atgautumėt jėgas ir pripildytumėt širdį šviesos, kuria norite dalintis su visais, reikalinga vidinė pusiausvyra, harmonija ir ramybė. Ją paprasta atgauti gamtoje. Pajauskite kūrinijos grožį, kiekvienos gyvos būtybės tobulumą. Išmokite būti čia ir dabar. Išmokite duoti tai, kas švariausia. Tai, kas nesuteršia – skaidrina aplinkinių būtį ir padeda prašviesėti jums patiems.

„Vienintelis dalykas, kuriuo turite rūpintis – tai išreikšti savo meilę nesavanaudiškiau, šviesiau, tyriau, plačiau, neriboti jos. Štai vienintelė sąlyga, jei norite, kad meilė padarytų jus laimingus. Pažiūrėkite į Saulę – ji nelaukia, kad būtų mylima, ji myli visą pasaulį ir todėl yra tokia spindulinga. Ji laisva, ji nieko nelaukia“, – teigia dvasinis mokytojas O. M. Aivanovas.

Sakoma, kad Dievas yra meilė. Bet kai matome tragedijas, kurias žmonėms atneša savanaudiškais motyvais grįsta meilė, galime įvertinti visą darbą, kurį dar turime nuveikti, visą kelią, kurį dar reikia nueiti, kad iki tos dieviškosios meilės galėtume „pakilti“. Bet stengtis verta, nes tikrasis visagalis stebukladarys – tai meilė. Kvieskite ją ir leiskite įsikurti jumyse. Tada lyg liepsna, spindinti per žibalinės lempos stiklą, visur, kur eisite, jūsų meilė aplinkui jus skleis šilumą, šviesą ir spindesį.

Atlikite viską su meile, nėra nieko paprasčiau ir kartu nieko brangiau. Nėra didesnio turto už meilę, kuria galime dalintis.

Lina Šimelionytė