Manoma, kad šios žinios atsirado maž­daug 6000-4000 m. pr. Kr. Ajurveda – tai Vedų, vienų seniausių žinomų civili­zuotos žmonijos raštų, dalis.

Ajurvedos pradmenys

Dabartinis mokslas suteikia galimybę nuodugniai tyrinėti žmogaus anatomiją ir psichologiją. Technologija padeda atskleisti daugybę mūsų vidinių procesų paslapčių. Tačiau vis dėlto apie savo prigimtį daug ko nežinome. Nors turime sukaupę daug techninių žinių, mes dar tik bandome įdiegti pagrindinius žmogiškojo gyvenimo aspektus. Ajurvedos teorija labai sena, bet ji šimtmečiais pralenkė esamą laikotarpį, pateik­dama unikalią žmogaus – kūno, proto, jausmų ir sielos – vienovės kon­cepciją. Šios plačios ir gilios filosofijos dar nepranoko jokia kita, taigi ajurveda gali daug ką pasiūlyti tiek šiuolaikinei medicinai, tiek atski­riems individams, siekiantiems kokybiškesnio gyvenimo.

Ajurvedos kilmė

Nedidelis išlikusių rašytinių šaltinių kiekis nesuteikia galimybės tiksliai išskirti ajurvedos mokslo atsiradimą. Manoma, kad šios žinios atsirado maž­daug 6000-4000 m. pr. Kr. Ajurveda – tai Vedų, seniausių žinomų civili­zuotos žmonijos raštų, dalis. Kadangi Vedų raštai, kuriuose minima ajurveda, priskiriami tam pačiam periodui, galima teigti, kad ajurveda tuo metu jau egzistavo. Vedų žinios sakytiniu pavidalu egzistavo bent kelis tūkstanmečius dar prieš atsirandant datuojamiems raštams. Šio mokslo istorija tokia pat įdomi, kaip ir jo pagrindinės idėjos. Čia pateiksime tik trumpą šios istorijos apybraižą, nesigilindami į nepaprastą tų raštų evoliuciją. Kai žmonija pradėjo kentėti nuo ligų, išmintingų žmonių (sanskr. rsis – rišių) grupė susibūrė Himalajų prieškalnėje, kad atrastų būdą padėti sergantiems. Ilgai diskutavę, jie nusprendė išrinkti vieną išminčių, vardu Bhardwaja (Bhardvadža), kuris sukauptų visas „gyvenimo mokslo“ žinias, padėsiančias gydyti ligas ir išsaugoti sveikatą. Per dieviškąjį įkvėpimą jis įgijo ajurvedos išmintį.

Bhardvadža pagrindinių sveikatos principų išmokė rūpestingai pasi­rinktą mokinį Purnavasu (žinomą ir kaip Atreya – Atrėja). Mokymas žo­dine forma buvo perduodamas ateinančioms kartoms. Ši mokymo forma yra vadinama parampara, arba mokytojų ir mokinių seka. Paramparos metodas pabrėžia būtinybę perteikti mokymą jo originalia forma, neiškreiptą ir be jokių modifikacijų. Tai buvo patikima sistema, apsauganti žinių neliestinumą ir perduodanti jas iš kartos į kartą. Todėl šio mokslo esmė išliko nepakitusi iki pat šių dienų.

Laikui bėgant didžioji Vedų išminties dalis buvo užfiksuota raštu seno­vine Indijos kalba – sanskritu. Ajurvedines žinias, pasklidusias Vedų tekstuose, surinko ajurvedos specialistai ir sukaupė jas kaip samhitas (tekstų rinkinius). Tai yra specializuotos informacijos rinkiniai, kuriuos autoriai suskirstė pagal temas.

Dar ir šiais laikais egzistuoja trys svarbiausios senovinės samhitos. Jas sudaro veikalai, kuriuos parašė Caraka (Čaraka; užrašė pagrindines koncepci­jas, ligų apibūdinimus ir gydymą vaistažolėmis), Sušruta (apibūdino ana­tomiją ir chirurgiją) ir Vagabhatta (parašė „Astanga Hrda-ya“ ir „Astanga Sangraha“). Vadinamosios aštangos pateikia Čarakos, Sušrutos bei kitų ajurvedos mokslininkų veikalų apžvalgą. Šie esminiai tekstai ir jų komentarai yra vertingi ir teorinės, ir praktinės informacijos šaltiniai.

„Caraka Samhita“ laikoma vienu iš autoritetingiausių ajurvedos tekstų. Knygos pagrindas – kelių autorių darbas; „Caraka“ sudaryta maždaug 1000-500 m. pr. Kr. Dar ir šiais laikais ją studijuoja besimokantys ajur­vedos, joje informacijos ieško gydytojai. Tai, kad šie tekstai ak­tualūs ir mūsų dienomis, rodo nepaprastą autorių įžvalgumą bei nuovo­ką pateikiant informaciją, naudingą ir ateinančioms kartoms.

Ajurvedos žinių apimtis tokia plati, kad ją teko suskirstyti į aštuonias specializuotas atšakas. Tai yra: vidinė medicina (kaya cikitsa), ausų, no­sies, gerklės ir akių ligos (šalakya tantra), bendroji chirurgija (šalya tan­tra), toksikologija (agada tantra), mentalinė sveikata, arba psichiatrija (bhūta vidya), pediatrija (kaumarabhrtya), geriatrija ir ilgaamžiškumas (rasdyana), dauginimasis (vajikarana).

Ajurvedos žinios yra plačiai paplitusios, nors dažnai nepripažįstamos „oficialiosios“ medicinos ar tiesiog neatpažįstamos kaip šiai mokslo sričiai priklausančios. Teoriniais šio sveikatos mokymo teiginiais rėmėsi Kinijos, Arabijos, antikinės Graikijos ir Romos medicinos teorija bei mo­kyklos. Šiuolaikinė Vakarų medicina perėmė nemažai ajurvedos idėjų, kaip ir dau­gelį neseniai iškilusių alternatyvių sveikatos disciplinų, tokių kaip homeo­patija, natūropatija ir aromaterapija. Ajurvedos principų įtaka yra tokia stipri, kad ši sveikatinimo sistema dažnai vadinama medicinos motina.

Daugelio mūsų laikais naudojamų gydymo būdų ir metodų aprašymai aptinkami ajurvedos tekstuose. Pavyzdžiui, akių ligų – glaukomos, pterygium, trichiasis, uveitis, diagnozė bei gydymas yra aprašyti šalakya tantra tekstuose ir nepakitę iki šių dienų. Organizmo detoksikacijos ir valymo terapijos (masažas, sauna, pasninkavimas ir storosios žarnos išplovimas, klizma) yra kilusios iš ajurvedinės medicinos teorijos bei praktikos. Neseniai šių laikų medicina vėl atgaivino ajurvedos tekstuose aprašytą gydymą dėlėmis kaip natūralų kraujo nuleidimo būdą.

Sušruta buvo chirurgas iniciatorius, išplėtęs rinoplastikos (nosies ko­rekcijos chirurgijos) ir žaizdų prideginimo techniką. Sušruta sėkmingai atlikdavo ir amputaciją bei odos transplantaciją. Po operacijų jis skirdavo iš vaistinių augalų pagamintus anestetikus ir antibiotinėmis savybėmis pasižyminčius augalus, kad paskatintų pjūvių gijimą ir užkirstų kelią in­fekcijai. Jo chirurginių instrumentų forma ir funkcijos labai panašios į šių laikų chirurgijos įrankių.

Sušrutos chirurginiai įrankiai

Toksikologija (agada tantra) analizuoja ne tik apsinuodijimus natūralios kilmės – vabzdžių, gyvūnų ir augalų – nuodais, bet ir mineralinių šaltinių galimą toksiškumą, aprašo kenksmingą švino, gyvsidabrio ir arseno po­veikį. Pediatrija ir akušerija (kaumdrabhrtya) aprašo žmogaus vystymąsi nuo jo pradėjimo iki pilnametystės, nėščiųjų mitybą, garantuojančią nor­malų vaisiaus vystymąsi, gimdymo procesą. Pateikti natūralūs pagalbos metodai gimdyvei, pavyzdžiui, pagalba rankomis, jei gimdymas užsitęsia ar komplikuojasi.

Ajurvedos medicininės žinios – labai išsamios; net ir šiais laikais jos tebėra turtingas išminties šaltinis. Pateikiama informacija ne tik apie ligas, jų simptomus ir gydymą, vaistažoles bei iš jų gaminamus vaistus, bet ir apie įvairiausių sveikatos aspektų sąsajas. Informacija apima slaugą ir pacientų priežiūrą, gero gydytojo savybes, moralės normas, metodus, padedančius apytikriai nustatyti gyvenimo truk­mę, artėjančios mirties požymius, farmacinius preparatus ir netgi li­goninių statybą.

Deja, svetimtaučių okupacija ir vidiniai nesutarimai šalyje įvairiais Indijos istorijos periodais lėmė, kad daugelis šių rankraščių ir samhitų buvo prarasta ar sunaikinta. Žodinės informacijos grandinė tarp kartų susilpnėjo ir beveik nutrūko. Vidinė medicina (kdya cikitsa) buvo pagrindinė išlikusi atšaka, kadangi buvo plačiai naudojama kas­dienėje praktikoje; čia pateikiama tam tikra tokios informacijos da­lis.

Mums pavyko iki šių laikų išsaugoti šio mokslo pagrindą. Nepaprastas atrodo senųjų išminčių įžvalgumas ir jų supratimas apie žmogaus ir aplinkinio pasaulio sąsajas. Prieš kelis dešimtmečius vėl prasidėjo ajurvedinis švietimas ir tiriamasis mokslinis šios srities darbas. Stiprėja susido­mėjimas gydomosiomis vaistažolių savybėmis ir senuosiuose tekstuose aprašytomis gydymo priemonėmis, vis labiau siekiama sveikatą palaiky­ti natūralaus gydymo ir profilaktikos metodais. Viena tokio pripažinimo priežasčių – vis pastebimesnis šiuolaikinės medicinos ribotumas ir trū­kumai. Ateinančiais dešimtmečiais ajurveda, regis, turi visas galimybes susigrąžinti savo autoritetingą padėtį sveikatos ir medicinos srityje.

Iš Dr. Partap Chauhan knygos „Ajurveda. Mokslas apie gyvenimą ir sveikatą“