Kas amžina aukoja dėl laikino, praranda ir laikiną, ir amžiną

sunrise-173381_960_720

Kas amžina aukoja dėl laikino, pameta ir tai, kas laikina, ir tai, kas amžina. O kas aukoja tai, kas laikina, dėl amžinumo, tas nieko nepraranda.

Mūsų gyvenimo ritmas labai įtemptas. Mes vos spėjame tinkamai reaguoti į kūno keliamus poreikius. Dvasingumui laiko nebeužtenka. Mes manome, kad dvasingumas skirtas tik tiems, kuriems nesiseka gyvenimo kelyje į sėkmę. „Tegu silpnieji filosofuoja apie gyvenimą. Mums nėra kada. Mūsų reikalai skubūs. Mums reikia vienu metu būti trijose vietose.“

Amžini bandymai išspręsti krūvą skubių reikalų geriausiu atveju pasibaigia stresu, kuris dingsta taip pat kvailai, kaip ir kyla. Toks gyvenimo būdas vienareikšmiškai yra neefektyvus, nes jis yra „reaktyvus“. Ką tai reiškia? Mes tiesiog reaguojame į išorinius dirgiklius, nors iš tiesų nebesugebame net tai daryti tinkamai: kreipiantis į savo vidinių vertybių sistemą. Šis reaktyvus, tai yra pagrįstas reakcijomis į išorinius impulsus, gyvenimo būdas kyla iš įsitikinimo, kad gyvename tik kartą. Todėl neva gyvenimą reikia gyventi taip, kad nebūtų kankinamai skausminga, taigi būtina skubėti.

Prieš kalbant apie aktyvų gyvenimą, pagrįstą vidinėmis vertybėmis, o ne išoriniais impulsais, pasistengsime išsiaiskinti, kaip Vedos apibūdina, kas toks yra žmogus, kas yra laikina, o kas amžina. Kokios tos vidinės vertybės?

Vedose kalbama apie du naudos gavimo tipus: 1) tai nauda, kurią gauname iš karto (skr. preyas – skubu), ir 2) perspektyvi nauda (skr. shreyas – svarbu). Jeigu siekiame greito rezultato, negalvodami apie ilgalaikes pasekmes, tai bus reaktyvus poelgis, o jeigu siekiame naudos su perspektyva, toks poelgis bus aktyvus. Tam, kad suprastume, kokia veikla mums vertingesnė ir perspektyvesnė, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokie yra mūsų realūs poreikiai.

Paanalizuokime fizinio kūno poreikius. Vedose tvirtinama, kad fizinis kūnas turi keturis poreikius: 1) mityba, 2) miegas, 3) seksas ir 4) savigyna.

Kuo geriau gyva esybė patenkina šiuos poreikius, tuo visuomenė, kurioje toks individas gyvena, yra laikoma sėkmingesnė. Tačiau, kaip sakoma, „ne vien duona žmogus gyvas“. Turime ir labiau išaukštintų poreikių. Kokie jie? Žvelkime gilyn į savo vidų. Vedose mokoma, kad po regimuoju mūsų fiziniu apdangalu slypi subtilus materialus kūnas – pavadinkime jį tiesiog psichiniu kūnu. Jis yra sudarytas iš proto (pirminis informacijos apdorojimas), išminties arba intelekto (subtilesnis analizavimas ir planų kūrimas) ir ego (tapatinimasis su įvairiais reiškiniais). Ego poreikiai yra šie: informacija, emocijos, įsitikinimai, kūrimas, subtilios pasitenkinimo formos. Netgi patenkinęs šių dviejų savo kūnų – materialiojo grubaus ir materialiojo subtilaus – poreikius žmogus vis vien nejaus pilnatvės. Todėl Vedose paaiškinama, kad fizinio ir subtiliojo kūnų gilumoje slypi tai, ką galime vadinti savo gyvenimo brangakmeniu, tai yra mūsų gyvybės ir sąmonės šaltinis – siela, kitaip tariant, pati asmenybė. Ir ji taip pat turi savo poreikius.

Šiuolaikiniam žmogui siela atrodo neaktualus ar net antrarūšis reiškinys, tačiau, Vedų požiūriu, siela yra pati svarbiausia, nes sąmonė kyla būtent iš jos, iš sielos. Sielos aktualumas akivaizdus: juk be sąmonės mūsų gyvenimas tiesiog yra bevertis. Problema ta, kad tik nedaugelis žmonių tai supranta. Vis dėlto sąmonės ir gyvybės šaltinis yra būtent siela, o ne kūnas. Siekdami įtvirtinti šią sampratą, įvesime terminą „siela-sąmonė“.

Štai kaip žmonės įvairiai įsivaizduoja, kas yra siela: sielos nėra, siela ir kūnas – tai tas pat; siela – tai kūno produktas ar aukštesnioji nervinė veikla; siela – tai kraujas; siela ir Dievas yra tas pats ir t. t. O Vedose pateikiama tokia sielos apibrėžtis: „siela – tai amžina, nemateriali ir sąmoninga Dievo dalelytė, kokybiškai, bet ne kiekybiškai tapati Jam (kaip Saulė ir jos spindulys), iš dalies nepriklausoma, todėl galinti būti arba išsivadavusi dvasiniame pasaulyje, arba pavergta materialiame pasaulyje (įvairiuose materialiuose kūnuose). Siela neturi materialių parametrų ir išoriškai pasireiškia per individualią sąmonę.“ Vedose siela yra vadinama atma arba jiva (tariama „dživa“). Šiais laikais vis dar vyrauja nuomonė, kad sąmonė yra tiesiog smegenų ląstelių sukurtas produktas, tačiau abejonių šia hipoteze kelia daugybė reanimacijos po klinikinės mirties atvejų, kai smegenų ir širdies darbo rodikliai buvo lygūs nuliui, bet reanimuotas žmogus buvo sąmoningas, matė ir girdėjo viską tiksliai ir apie tai liudijo po reanimacijos. Jeigu sąmonė būtų materijos produktas, ją būtų lengva atgaivinti paprasčiausiai pakeitus reikalingus elementus naujais, kaip elektroschemoje. Tačiau tai neįmanoma.

Galvoti, kad sąmonė kyla iš kūno, taip pat keista, kaip galvoti, kad šviesa kilo iš tamsos. Dirbtinis intelektas nėra sielos-sąmonės analogas, nes jis priklauso nuo dirbtinio energijos šaltinio ir nėra gabus, pajėgus kurti emocijas, būti emocionalus. Vedose tvirtinama, kad materija ir dvasia yra visiškai skirtingos substancijos. Dvasia charakterizuojama sąmone, o materija sąmonės neturi. Todėl vienas Vedų aforizmas skelbia: „Aham brahmasmi – aš esu siela, o ne šis kūnas“.

Taigi natūralu, kad su viskuo, ką pasiekiame šiame materialiame (vadinasi, laikiname) pasaulyje, teks išsiskirti. O tai, ką pasieksime dvasiškai, liks su mumis amžinai…

Pagal Vrajendra Kumar straipsnį parengė Eldaras Gramyko

Redagavo Lina Staponaitė

Pasidalinkite su kitais!