Karvių ir jaučių globa – visuomenės klestėjimo pagrindas

cow-932372_640

Ar kada uždavėte sau klausimą, kodėl Vedų kultūroje karvė ir jautis yra labai gerbiami ir netgi garbinami?

Šis pasaulis yra gerokai sudėtingesnis, negu mes galime jį pažinti naudodamiesi savo juslėmis: rega, klausa, lytėjimu, uosle, skoniu… Štai kad ir karvė ar jautis. Mes galime žiūrėti į juos ir matyti papraščiausius galvijus, eilinius gyvūnus kaip šunys, asilai ar katės. Bet jei pažiūrėtume šventraščių akimis, suprastume kur kas daugiau nei vadovaudamiesi tik savo juslėmis, patyrimu ir vaizduote.

Šrila Vyasadeva suskirstė ir surūšiavo Vedas, papildė jas įvairiais šventraščiais, pavyzdžiui, „Mahabharata“, „Puranos“, „Vedanta-sutros“, „Joga daršana“. Vedų literatūra yra unikalus jo darbas. Visuose savo raštuose jis ypatingą dėmesį skyrė karvėms. Labiausiai karvės šlovinamos „Puranose“. „Mahabharatoje“ yra visas skyrius, skirtas karvės garbinimui. Vyasadevos tėvas, Parašara Munis, parašė knygą, pavadintą „Kriši-Parašara“, kurioje jis šlovina karvę ir bulių.

„Brahma-vivarta Puranoje“ sakoma, kad visi pusdieviai gyvena karvės kūne. Visos šventos vietos yra jos kojose. O sėkmės ir turtų deivė Lakšmi gyvena karvės širdyje. Asmuo, užsidėjęs ant kaktos tilaką (hinduizme tilaka – ant kaktos ar kitų kūno dalių nešiojamas religinę ritualinę prasmę koduojantis ženklas, – red. past.) iš purvo, prie kurio lietėsi karvės kanopos, išsyk pasiekia rezultatą, kokį suteikia maudymasis visose šventose vietose (upėse ir pan.). Jį lydi sėkmė kiekviename žingsnyje. Vieta, kurioje gyvena laimingos karvės, yra šventa; žmogus, miręs tokioje vietoje, be abejonės, išsyk išsivaduoja.

Karvės yra ypač brangios ir Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Viešpats yra brahmaniškosios (šventikų, išsilavinusių visuomenės vedlių, – red. past.) kultūros ir karvių globėjas. Valdovas nesirūpina kaliniais asmeniškai – juos prižiūri griežtas jo atstovas. Lygiai taip ir visuomenė, nesirūpinanti karvėmis ir nepuoselėjanti brahmanų kultūros, nėra tiesiogiai globojama Viešpaties. Nesirūpindama karvėmis ir neugdydama brahmaniškųjų ypatybių (bent tarp dalies visuomenės narių), žmonija negalės tikėtis suklestėjimo.

Svarbiausias žmonių civilizacijos uždavinys – ugdyti brahmanų kultūrą, o kad ši kultūra galėtų plėtotis, labai svarbu globoti karves. Pienas yra tikras stebuklas, nes jo sudėtyje yra visi vitaminai, reikalingi gerai fiziologinei organizmo būklei palaikyti, kad žmogus galėtų siekti aukščiausiojo gyvenimo tikslo. Brahmanų kultūra gali plėtotis tik tada, kai žmonės mokomi puoselėti savyje dorąsias ypatybes, o tam reikalingas pienas, vaisiai ir grūdai.

Būdingiausi Kali (nesantaikos, – red. past.) amžiaus bruožai yra netikęs valdymas ir nesantaika. O šių blogybių priežastis ta, kad prie valdžios vairo stoja niekam tikę žmonės, pasižymintys žemiausiomis ypatybėmis ir neturintys aukštesnių tikslų gyvenime. Užėmę valdovų vietas, tokie žmonės luošina karves, griauna brahmanų kultūrą, taip vesdami visuomenę į pragaištį.

Jautis simbolizuoja dorovės principus, o karvė – Žemę. Kai jautis ir karvė laimingi, laimė šypsosi ir viso pasaulio žmonėms, nes jautis padeda auginti grūdus laukuose, o karvė aprūpina žmoniją pienu – stebuklingu maistu, kuriame yra visų žmogui reikalingų medžiagų. Todėl žmonių visuomenė visais laikais augino ir labai rūpinosi šiais naudingais gyvuliais, kad jie galėtų smagūs laigyti, kur panori. Tačiau dabar, Kali laikais, jaučius ir karves žmonės skerdžia ir valgo. Žmonija prarado brahmaniškąją kultūrą. Bet jeigu brahmaniškoji kultūra – aukščiausioji, tobula kultūros forma – atgims visuomenėje, karvės bei jaučiai vėl bus saugūs ir tai garantuos visiems laimę. Brahmaniškoji kultūra saugo ir puoselėja visuomenės moralę. Jai klestint, visuomenėje savaime viešpatauja taika ir gerovė. Kai tokia kultūra išsigimsta, su karvėmis bei jaučiais imama žiauriai elgtis, o šiuos veiksmus lydi jau aptartos pasekmės.

Vienas ryškiausių Kali epochos bruožų yra tas, kad šūdros, žemiausio visuomenės sluoksnio žmonės, neturintys brahmanams būdingos kultūros ir dvasinių įšventinimų, rengiasi kaip valdovai. Svarbiausias tokių valdovų, kurie iš tikrųjų nėra kšatrijai (karių ir valdovų sluoksnis, – red. past.), darbas bus žudyti nekaltus gyvulius, o ypač karves ir jaučius, tapusius beglobiais, nes jų šeimininkai – vaišijai, arba prekijai, – apleis savo pareigas. „Bhagavad-gitoje“ (18.44), viename garsiausių Vedų šventraščių, pasakyta, kad vaišijų priedermė – dirbti žemę, globoti karves ir prekiauti. Kali amžiuje degradavę prekijai vaišijai gabena karves į skerdyklas. Iš tikrųjų kšatrijai turėtų ginti šalies gyventojus, o vaišijai – globoti karves bei jaučius, melžti pieną ir auginti grūdus.

Karvė maitina žmogų pienu, todėl yra laikoma žmogaus motina, o jautis, padedantis auginti javus, – tėvu. Tėvais privalu rūpintis, o ne žudyti. Tačiau Kali epochoje valdančiuosius postus užima šūdrų kategorijos žmonės, todėl karvė ir jautis, vaišijų palikti likimo valiai, atsiduria valdovų šūdrų steigiamose skerdyklose.

Sakoma, kad karvės piene slypi visos religijos normos ir vertybės, dvasingumo pamatai, todėl karvės melžimas ir jos pieno gėrimas taip pat laikoma dvasine veikla. Didieji praeities rišiai ir muniai (išminčiai, – red. past.) gyveno vien pienu. Šrila Šukadeva Gosvamis, Vedų žinovas, ateidavo pas namų šeimininkus tuo metu, kai jie melždavo karvę, ir numalšindavo alkį trupučiu pieno – to jam pakakdavo. Šrila Prabhupada, šių laikų šventuoju laikoma asmenybė, pristačiusi vaišnavizmo (arba Vedų) kultūrą Vakarų pasaulyje, „Šrimad-Bragavatam“ komentaruose rašė, kad dar prieš penkiasdešimt metų niekas negailėjo vienos ar dviejų puodynių pieno sadhu (šventiesiems). Kiekvieno šeimos žmogaus, besilaikančio sanatana-dharmos, arba Vedų principų, pareiga – laikyti ūkyje karvių bei jaučių. Ne vien tam, kad apsirūpintų pienu, bet ir vardan religijos principų. Sanatana-dharmos pasekėjai, vadovaudamiesi religijos normomis, karvei skiria ne mažesnę pagarbą negu brahmanui. Be karvės pieno neįkursi aukuro ugnies, o neatnašaudamas aukų šeimos žmogus neras laimės. Veršelis šalia karvės – jaudinantis reginys. Be to, laiminga karvė duoda daugiau pieno. Tačiau siekiant savanaudiškų tikslų Kali-jugos laikais veršeliai labai anksti atskiriami nuo karvių. Karvė stovi ašarų sklidinomis akimis, o žmonės melžia ją dirbtinėmis priemonėmis. O kai karvė nebeduoda pieno, ją išveža į skerdyklą. Šie nuodėmingi veiksmai yra visų šiuolaikinės visuomenės nelaimių priežastis. Žmonės nebesuvokia, ką jie daro ekonominio klestėjimo vardan. Kali amžiaus paveikti, jie negali išsivaduoti iš neišmanymo tamsos. Užuot taip uoliai siekę taikos ir klestėjimo, jie turėtų pasirūpinti, kad karvės ir jaučiai būtų visais atžvilgiais laimingi. Kai karvės ir jaučiai jausis ramūs, laimė įsiviešpataus ir žmonių visuomenėje. Tai akivaizdus gamtos įstatymas, bet per savo kvailumą žmonės to nesuvokia. Sužinokime tai iš autoritetingosios „Šrimad-Bhagavatam“ ir įgyvendinkime žmonijai nešančius gėrį principus.

 

Straipsnį atsiuntė Asta Ivaškevičiūtė

 

Jeigu norite paremti karvių globą, galite pervesti paramą Karvių globos projektui į vieną iš mūsų sąskaitų (mokėjimo paskirtyje nurodant „Karvių globos projektui“)

Vilniaus m. Krišnos sąmonės religinei bendruomenei

Swedbank banke LT177300010118511925

SEB banke LT107044060001303307

Daugiau informacijos suteiks Asta Ivaškevičiūtė (Arcana Siddhi dd.), el. p. arcana.siddhi.dd@gmail.com,

tel. 8 604 20 485