Karvė – svarbiausias visatos gyvūnas

cow-547064_640

Karvė yra svarbiausias ne tik mūsų planetos, bet ir visos visatos gyvūnas. Tai vienintelis gyvūnas, teikiantis patį brangiausią visatos produktą – pieną. Nėra vertingesnio dalyko už pieną, ypač karvės. Visa, kas mus supa, sudaryta ne tik iš grubaus kūno, bet ir subtilios energijos. Lyginti subtiliąją pieno pusę su grubia, fizine, yra tas pats, kas lyginti vandenyną su bala. Bala atitinka materialiąją pieno prigimtį, o vandenynas – subtiliąją.

Pienas yra vienintelis produktas visatoje, kurį kasdien vartodamas bet kuris žmogus gali greitai išvystyti subtiliuosius galvos smegenų audinius, atsakingus už mūsų dvasinius ir dorovinius veiksmus. Gyvoji būtybė, kuri kasdien vartoja karvės pieną, labai greitai išsiugdo dvasines, dorovines charakterio savybes ir gebėjimą atskirti, kas dvasinga ir teisinga, o kas neteisinga.

Dabartiniame Kali, nesantaikos ir vaidų, amžiuje demoniškos prigimties žmonės sąmoningai diskreditavo pieną ir karves. Visa pramone ir vyraujančia pasaulėjauta siekiama jas sunaikinti.

Vedų raštų skyriuose, kuriuose aprašomos tam tikrų veiksmų pasekmės, t. y., karma, sakoma, kad už karvės nužudymą žmogus saulaukia tokios pat karmos kaip už savo motinos arba brahmano (šventiko), nužudymą. Šeši žmonės, šeši nusikaltėliai yra atsakingi už karvės žudymą: tas, kas leido ją nužudyti, kas ją nužudė, kas pardavė, kas nupirko, kas pagamino, kas suvalgė. Kodėl visatos įstatymai taip gina karvę?

Karvė teikia penkis visatos brangakmenius: pieną, jogurtą, ghi (lydytą sviestą), mėšlą ir šlapimą. Šiems penkiems brangakmeniams neprilygsta ir negali prilygti niekas. Vien tik pienas išugdo dvasinį, dorovinį žmogaus charakterį, t. y., pakelia jį iki dorybės gunos (būsenos, savybės), iki dieviškumo. Neišmanymo ir aistros gunų įtakai pavaldus žmogus negali suvokti Vedų žinių, todėl norėdami suprasti sunkiai įsisąmoninamą informaciją, turime gerti karvės pieną. Neišmanymo ir aistros gunų veikiamas žmogus gali klausytis Vedų žinių ir net manyti viską suprantąs, tačiau iš tikrųjų nesuvokti nieko. Kasdienis pieno vartojimas žmogaus sąmonę pakelia iki dorybės gunos – tramplyno į transcendenciją.

Demonai, demoniškos gyvosios esybės, žino, kad karvė yra šių penkių brangakmenių nešėja. Todėl manipuliuodami DNR, genų inžinerija jie nuosekliai kreipia žmonių sąmonę klaidingų įsitikinimų, visą žmoniją vedančių į degradaciją, link. Žmonės ima nuoširdžiai tikėti, kad piene yra kazeino, kad jis kenksmingas ir t. t.

Vedų šventraščiuose nurodoma, kad didžiausias neišmanėlis yra tas, kuris skerdžia karves, nors pieno jam visiškai pakanka. Juose yra tokia malda: „Mano Viešpatie, Tu linki gero karvėms ir brahmanams, taip pat visai žmonijai ir pasauliui“ („Višnu Purana“, 1.19.65). Ši malda ypač pabrėžia, kad reikia globoti karves bei brahmanus. Brahmanai – tai dvasinio švietimo simbolis, o karvės – paties vertingiausio maisto, pieno, simbolis. Šios dvi gyvųjų būtybių rūšys – brahmanai ir karvės – turi būti ypač globojamos. Būtent tai rodo tikrąją civilizacijos pažangą. Šiuolaikinė visuomenė apleido dvasinį pažinimą ir skatina karvių žudymą. Vadinasi, visuomenė eina neteisinga kryptimi – tiesia sau kelią į pražūtį.

Senajame Vedų šventraštyje „Šrimad Bhagavatam“, beje, išleistame ir lietuvių kalba, nuo 1.16.18 teksto pasakojama alegorinė istorija apie jaučiu pasivertusio religinių principų įsikūnijimo pokalbį su mūsų visų motina Žeme, pasivertusia į karvę.

„Dharma, religijos principų įsikūnijimas, klajojo pasivertęs jaučiu. Jis sutiko į karvę įsikūnijusią Žemę, sunykusią, ašarų sklidinomis akimis. Ji buvo prislėgta sielvarto tarytum motina, praradusi kūdikį, ir Dharma ją užkalbino.

[Jaučiu pasivertęs] Dharma paklausė: O gerbiamoji, kur tavo jėgos ir žvalumas? Kodėl tavo veidą temdo juodas sielvarto šėšėlis? Galbūt tu kenti nuo vidaus ligų, o gal tave kankina mintys apie giminaitį, kuris yra toli nuo tavęs?

Aš netekau trijų kojų ir dabar stoviu tik ant vienos. Gal tu sielojiesi dėl mano būklės? O gal nerimauji dėl to, kad nuo šiol tave engs įstatymų nepaisantys mėsėdžiai? Gal tu liūdi todėl, kad žmonės liovėsi atnašavę aukas ir pusdieviai nebegauna jiems priklausančių aukų dalies? O gal tau sielvartą kelia gyvųjų būtybių kančios dėl sausros ir bado?

Gal tau skauda širdį dėl nelaimingų moterų ir vaikų, kuriuos nesąžiningi vyrai paliko likimo valiai? O gal esi nelaiminga dėl to, kad mokslo deivę išnaudoja brahmanai, pamynę religijos principus? Ar gal tau skaudu matyti, jog brahmanai tarnauja valdovams, negerbiantiems brahmaniškos kultūros?

Kali amžiaus paveikti, valdovai pametė galvas, ir valstybėje siaučia netvarka. Gal ši netvarka kelia tau sielvartą? Dabar žmonės nebepaiso jokių taisyklių bei apribojimų ir valgo, miega, geria ar mylisi bet kada ir bet kur. Ar dėl to tau liūdna?

O, motina Žeme, Aukščiausiasis Dievo Asmuo Hari nužengė kaip Viešpats Šri Krišna, kad palengvintų tavo sunkią naštą. Visi Jo žaidimai yra transcendentiniai ir tiesia kelią į išsivadavimą. Dabar, kai Jo nebėra šalia, tu turbūt galvoji apie Jo žaidimus ir liūdi, kad jie liko praeity.

O, motina, visų turtų šaltini, sakyk, kokios nelaimės tave šitaip išsekino? Man regis, tai visagalis laikas, įkvepiantis net galingiausiuosius, pasiglemžė tavo laimę, kuria žavėjosi netgi pusdieviai.

Žemės dievybė [pasivertusi karve] atsakė religijos principų įsikūnijimui [pasivertusiam jaučiu]: O Dharma, tu ir pats žinai atsakymą į savo klausimą, ir vis dėl to aš tau atsakysiu. Kadaise ir tu stovėjai ant keturių kojų ir Viešpaties malone buvai visatos laimės šaltinis.

Viešpačiui būdinga teisingumas, švara, neabejingumas kito nelaimei, gebėjimas sulaikyti pyktį, vidinis pasitenkinimas, tiesumas, proto tvirtybė, sugebėjimas valdyti jusles, atsakomybės jausmas, nešališkumas, pakantumas, mokėjimas išlaikyti pusiausvyrą, ištikimybė šventraščių tiesoms, išmintis, abejingumas jusliniams malonumams, gebėjimas vadovauti, narsa, įtakingumas, galia įgyvendinti ir tai, kas neįmanoma, pareigingumas, visiška nepriklausomybė, visapusis meistriškumas, tobulas grožis, giedras ramumas, geraširdiškumas, sumanumas, švelnumas, kilnumas, ryžtingumas, tobulas visų mokslų išmanymas, gebėjimas pasiekti savo, disponavimas visais malonumų objektais, džiaugsmingumas, tvirtumas, ištikimybė, šlovė, garbinimas, didybės nebuvimas, tai, kad Jis yra Dievo Asmuo, amžinybė ir daugelis kitų transcendentinių, amžinų, nuo Jo neatskiriamų ypatybių. Tačiau Dievo Asmens Viešpaties Šri Krišnos – didžiausio gėrio ir grožio šaltinio – transcendentiniai žaidimai Žemėje jau baigėsi. Jam išėjus, visur pasklido Kali amžiaus įtaka, ir tai mane labai liūdina.“

Šrila Prabhupada, ypatinga, neapsakomai šviesi asmenybė, atnešusi Vedų kultūrą į Vakarus, šią istoriją aiškina taip: jautis šioje istorijoje simbolizuoja dorovės principus, o karvė – Žemę. Kai jautis ir karvė laimingi, laimė šypsosi ir viso pasaulio žmonėms, nes jautis padeda auginti grūdus laukuose, o karvė aprūpina žmoniją pienu – stebuklingu maistu, kuriame yra visų žmogui reikalingų medžiagų. Keturios jaučio kojos – keturi religijos principai: asketiškumas, švara, gailestingumas ir teisingumas. Dėl Kali amžiaus įtakos, dėl nežabotai plintančios bedievystės, nevaržomos vyrų aistros moterims, dėl prarasto moterų dorovingumo, dėl visuotinio polinkio svaigintis išnyko keturi principai ir liko tik vienas – teisingumas.

Vis labiau įsigalint Kali amžiui, tolydžio trumpės ir žmogaus gyvenimas, silps atmintis, nyks gailestingumas ir susvyruos moralės bei religijos nuostatos. Kadangi Dharma, religijos principai, bus užmiršti (lyginant su Aukso amžiaus principais, trys ketvirčiai jų išnyks), šis simbolinis jautis stovi ant vienos kojos. Kai trys ketvirčiai žmonijos tampa bedieviais, gyvūnų padėtis tampa nepavydėtina.

Kai žmonės vykdo savo religines pareigas, visa gamta susitelkia žmogaus poreikių tenkinimui – lietūs lyja tiek, kiek reikia, saulė šviečia tiek, kiek reikia, laimingos karvės duoda begalę pieno, o vaismedžiai apsipila vaisiais, kuriuos gali valgyti kiekvienas. O dabar žmonės susitelkę į skerdyklų ir fabrikų statybas, tačiau kad ir kokia didelė bebūtų vadinamoji technologinė pažanga, daugybė žmonių visoje Žemėje vis dar badauja.

Šventraščiai nurodo, kad moterys, brahmanai ir karvės Kali amžiuje bus menkinami ir palikti be globos. Įsitvirtinus nesantuokiniam bendram gyvenimui daugeliu moterų ir vaikų niekas nesirūpins. Jau prieš 5 000 metų buvo numatyta, kad dėl vyrų abejingumo ir pareigų nevykdymo moterys ims siekti nepriklausomybės nuo vyrų ir santuoka virs tik formaliu tarpusavio susitarimu. Vaikais taip pat niekas dorai nesirūpins ir netgi inteligentiškose šeimose jie bus „užkišami“ žaislais ir saldumynais užuot pagal tikrąsias vertybes juos auklėjus dorais, religingais žmonėmis.

Valgis, miegas, savigyna ir dauginimasis – tai gyvybiniai kūno poreikiai, būdingi ir gyvūnams, ir žmonėms. Tačiau gyvūnas šiuos poreikius gali tenkinti kaip gyvulys, o žmogus turėtų visuomet prisiminti, kas jį skiria nuo gyvūno.

Dar vienas Kali amžiaus požymis – apgailėtina karvių būklė. Melžti karvę – tai gauti skysto pavidalo religijos normas. Didieji praeities išminčiai buvo gyvi vien tik pienu. O dabar daugelio žmonių organizmas taip užsiteršęs ir paniręs į neišmanymo guną, kad netgi netoleruoja pieno. Pieno toleravimas yra didžiulė sėkmė šių laikų žmogui – tai reiškia, kad žmogus praeitą įsikūnijimą gyveno dorybingai ir šiame gyvenime taip pat nėra užsiteršęs neišmanymo guna.

Veršelis – karvės džiaugsmo šaltinis, kaip ir kiekvienai mamai jos vaikas. Laiminga karvė duoda daug pieno. Kali jugos veršeliai atskiriami nuo mamos, karvė stovi pilnomis ašarų akimis, o ją melžia dirbtinėmis priemonėmis. O kai karvė nebeduoda pieno, ją išveža į skerdyklą. Toks žiaurumas yra visų šiuolaikinės visuomenės nelaimių priežastis. Žmonės nebesuvokia, ką jie daro dėl ekonomikos klestėjimo. Tik tada, kai karvės ir jaučiai jausis saugūs ir visais atžvilgiais laimingi, laimė įsiviešpataus ir žmonių visuomenėje. Karvė yra laikoma viena iš septynių žmogaus motinų. Pieno nebeduodančią karvę vežti į skerdyklą yra tas pas, kas žudyti savo nuosavą mamą, kai ji pasensta ir ima kelti daug rūpesčių.

Ginti žmonių ir gyvūnų gyvybę – tiesioginė ir svarbiausia valdžios pareiga. Valdžia turi griežtai vadovautis šiuo principu, nedarydama jokių išimčių. Senais laikais žmonių ir gyvūnų gyvybė buvo vienodai ginama, nes toks yra Dievo karalystės įstatymas.

„Šrimad Bhagavatam“ 1.17.10-11 tekstuose sakoma, kad valdovas, kurio karalystėje siaučia piktadariai, kankinantys visas gyvąsias būtybes, netenka gero vardo, jo amžius sutrumpėja ir jis praranda galimybę kitą gyvenimą gauti geresnį kūną. Be jokių abejonių, pirmutinė valdovo pareiga – padėti kenčiantiems.

Taigi klestinčios, laimingos karvės ir jaučiai – visuomenės gerovės pagrindas. Kuo visuomenė labiau linkusi į egoizmą, žiaurumą, kuo labiau savų poreikių tenkinimas iškeliamas kaip aukščiausia vertybė, tuo labiau kenčia visi gyvūnai, o kartu su jais ir žmonės. Karvės pienas, pieno produktai – visiškos dorybės gunos produktai. Jie kelia pasibjaurėjimą tiems, kurie yra užvaldyti neišmanymo gunos, nes yra visiškai kitos prigimties.

 

Tęsinys apie stebuklingas, gydančias karvės pieno, pieno produktų, šlapimo ir mėšlo savybes – kituose straipsniuose.

 Parengė Asta Ivaškevičiūtė. Daugiau informacijos: http://astaivaskeviciute.weebly.com/

Pasidalinkite su kitais!