Daugumai tenka susidurti su kaltės jausmu. Padarę kokią nors klaidą gyvenime arba be priežasties ką nors nuskriaudę jaučiamės prislėgti, atrodytų, akmuo ant širdies užridentas. Mane šis jausmas kankina gan dažnai; ypač stipriai jis slėgė anksčiau: kartais netgi atrodydavo, kad nebėra nei noro, nei jėgų gyventi. Laikui bėgant supratau, kad reikia išmokti tinkamai su šiuo pojūčiu elgtis, nes viskas gali baigtis labai liūdnai.

Kaip įprasta, ilgai mąsčiau, kaip pakeisti šią padėtį. Intuicija pakuždėjo gyvenimišką pavyzdį, leidusį suprasti kaltės veikimo principą. Įsivaizduok, kad savo noru nueini pas dantistę dėl sugedusio danties, atsisėdi į krėslą, giliai atsidūsti, nes žinai, kad skaudės, bet niekur nebėgi, nes supranti, kad tai būtina norint pagydyti dantį. Šiek tiek pagręžia, tu pakenti, įdeda naują plombą ir gyveni toliau. Panašiai ir su kalte: kartais imi ir padarai klaidą – ką nors įskaudini. Kaltės skausmas panašiai kaip dantistės grąžtas gręžia tavo širdį. Viskas tik tam, kad paskui galėtum uždėti šviežią, švarią plombą. Jei gręš per intensyviai, subyrės visas dantis, o jei jo nebus visai, dantis liks nešvarus ir uždėta nauja plomba greitai iškris. Kaltė apvalo žmogaus širdį, kad būtų galima pradėti naują, švarų gyvenimo etapą. Vis dėlto jei ji tokia intensyvi, kad ne tik valo, bet ir trupina širdį, tuomet nebus net kur uždėti naują plombą. Todėl kaltė yra naudinga, bet jos perdozavimas gali stipriai sužaloti.

Pritaikęs šį principą savo gyvenime pajutau didelį džiaugsmą. Nuo šiol nebeleidžiu kaltei trupinti savo širdies į šipulius – veikiau leidžiu šiek tiek ją apvalyti, kad galėčiau užtikrinčiau versti naują gyvenimo lapą.

Karolis Prosevičius