Kaip žvelgiame į pasaulį?

pexels-photo-1535244

Prisimink, kaip į tave žiūrėjo besąlygiškai tave mylintis žmogus. Senelis, močiutė, mama, tėvas, artimas žmogus, mažas vaikas…

Aš pagalvojau – kokie žmonės būtų laimingi, jei pamatytų save mylinčių juos žmonių akimis… Kai į tave žiūri su meile, tu atsispindi toje meilėje ir pamatai savo tyrą sielą.

Kodėl taip pražysta ir tampa neįtikėtinai graži moteris, kai ją myli? Todėl, kad ji žiūri į save mylinčio ją vyro akimis.

Į mus žiūri meilės akimis, kai mus priima, džiaugiasi mumis, net jei mes toli gražu nesame tobuli. O ir myli, kartu, ir tą netobulumą… Todėl ir mylimi vaikai užauga laimingais suaugusiais su adekvačiu savęs suvokimu ir orumu, ir jie nesuka sau galvos, ar jie pakankamai “geri“, kad juos mylėtų.

Tai nereiškia, kad mylintys žmonės mus idealizuoja. Idealizacija – tai apie iliuzijas ir priklausomybę. Kalbame apie tyrą, besąlygišką meilę, kai žmoguje mato tai, kas jame yra geriausia, ir tuo nuoširdžiai džiaugiasi, o taip pat su meile padeda įveikti tai, kas žmogų griauna. Mylintys žmonės įkvepia, padeda augti ir šviesti maksimaliai ryškiai.

O juk daugelis neatlaiko ne tik mylinčio žmogaus žvilgsnio, bet ir paprasčiausių šiltų žodžių. Todėl, kad kaltinimai ir kritika jau tapo įprasti ir kasdieniški.

Bet esmė tame, kad mes žiūrime į kitus per savo vidinės būsenos prizmę. Ir kuo daugiau mumyse meilės, tuo daugiau jos ir mūsų požiūryje į kitus. Ir tai labai juntama.

Kokiomis akimis mes žiūrime į žmones?

Manau, jei dažniau pažvelgtume į save mylinčių žmonių akimis, o dar geriau – į mylinčių mus žmonių akis – tuomet ir meilės širdyje būtų daugiau, ir kitiems dovanotume daugiau meilės ir savo širdies šilumos…

Pagal Tatjanos Gromovos esė

Ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !