Mes visi norime jausti, kad mūsų gyvenimas yra vertingas ir prasmingas. Tam, kad tai jaustų, paprastai žmogui yra svarbu užsiimti veikla, kuri yra artima jo širdžiai ir stengtis dėl kažkokio didesnio, bendro tikslo. Galbūt nustebsite, tačiau vaikams tai taip pat yra labai svarbu.

Anksčiau rašėme…

Įsileisti vaikus į suaugusiųjų pasaulį

Tradicinėje visuomenėje, mes savo vaikus linkę atskirti nuo suaugusiųjų pasaulio. Mes kalbame su jais „vaikiška kalba“, kartais nenatūraliai ar nepagarbiai. Jei esame tikintys, turime žinojimą, kad kiekvienas esame Viešpaties dalelė ir esame brangūs Jam. Su šiuo žinojimu mes ir galime tapti pavyzdžiais, kaip kurti santykius su mus supančiu pasauliu. Jei šis supratimas yra gyvas mumyse, mes gerbsime kiekvieną gyvą būtybę ir linkėsime jai gero. Vaikams, kaip ir mums, svarbu jaustis vertingiems ir reikalingiems. Jie nori įsilieti į mūsų, suaugusiųjų, gyvenimą. Jie netrokšta būti laikomi nieko nesuprantančiais, tik žaidžiančiais vaikais. Anaiptol, vaikui be galo svarbu, kad jį vertintų rimtai ir patikėtų atlikti prasmingą užduotį.

Natūralus noras padėti

Nuo mažens vaikai yra labai imlūs. Paprašykite trimečio jums ką nors atnešti ir pamatysite, su kokiu entuziazmu jis tai padarys! Vaikai natūraliai ima pavyzdį iš suaugusiųjų ir nori prisidėti prie jų atliekamos veiklos. Kai mama gamina, vaikas stebi, bando kopijuoti, išreiškia norą prisidėti prie gaminimo. Jis mato, kad mamai ta veikla yra labai svarbi: ji tai daro dažnai ir dėmesingai, reiškia, tai yra svarbu. Taip pat yra ir su buities darbais. Klausimas: kokia problema? Mūsų nepakantumas. Mes galime turėti išminties ir leisti vaikui mums padėti. Juk nebūtina vaikui duoti aštrų peilį, kad pjaustytų kartu su mumis. Duokite jam nuplauti tuos obuolius, kuriuos jūs pjaustysite, o galbūt dar parduotuvėje išrinkite juos drauge. Duokite jam lėkštelę, kad jis nuneštų ją ant stalo ir be baimės, kad ją sudaužys, nes net jei ir sudaužys, tai tėra lėkštė, tiesa? Leiskite jam plauti grindis ir padaryti vieną kitą balytę. Jei turėsite pakankamai kantrybės ir duosite vaikui laiko, pamatysite, jis norės užbaigti savo darbą. Taip, turime įvertinti, kiek vaikas realiai sugeba atlikti savo amžiaus lygyje, bet nenuvertinkime. Priimkime vaikus rimtai.  Jūs galite savo vaikus nuo mažens išmokyti atlikti kažką naudingo visai šeimai, o vėliau ir visuomenei. Taigi, trečiasis punktas ir yra prasminga, svarbi veikla. Tarp vienuolikos ir keturiolikos metų amžiaus vaikui labai svarbu patikėti atlikti ne tik tai, ką reikia padaryti, bet ir tai, kas jam padeda atsiskleisti kaip asmenybei ir jį tiesiog džiugina. Jei vaikui patikėsite atlikti kažką vertingo šeimoje ir jis joje pasijus vertinamas, vaikui bus labai svarbu šeimos tradicijos ir vertybės, bei tėvų pasirinktas kelias. Net praktikuodami sąmoningą tėvystę mes užmirštame, kad mūsų užduotis tėra padėti atsiskleisti šiai atėjusiai sielai. Tai mūsų pagrindinė pareiga.

Ankstesniame straipsnyje mes jau aptarėme, kaip svarbu yra sukurti meilės ir pasitikėjimo kupinus santykius su vaikais, pasakoti jiems vertybines istorijas ir užimti juos prasminga veikla. Apie ketvirtąjį principą jūs tikrai esate girdėję ir su juo susidūrę, tik paprastai mes sąmoningai apie jį negalvojame. Nagi, pabandykite prisiminti, kaip jus kartais paveikia vienoks ar kitoks suvalgytas maistas, išgirsta muzika, kvapas?

Asociacijos, veikiančios mūsų pasirinkimus

Tam tikros emocijos ir asociacijos mus lydi nuolat. Visa tai susiformuoja dviem būdais: arba po daugybės mažų patirčių su atitinkama veikla/žmogumi, arba po vieno stipraus patyrimo. Kai kurie iš mūsų mėgsta ankstyvus rytus. Mėgstame juos tuo atveju, jei turime malonią patirtį: jei džiaugiamės regėdami tekančią saulę, jei gebame išjausti dėkingumą su meilės ir nuolankumo nuotaika, jei apsižvalgę matome save ten, kur mums gera ir gyvename klausydamiesi savo širdies. Jei visų šių dalykų nėra, mes labai nelaukiame, kada nuskambės žadintuvas, tiesa? Jei dirbame nemėgstamą darbą ar šeimoje vargina sunkumai, mes nenorime pradėti naujos dienos. Nenorime, nes netikime, kad ji bus džiugi ir įdomi. Taigi, tokios asociacijos yra stiprus veiksnys, kuriam svarbu skirti reikiamą dėmesį norint keisti savo pačių gyvenimą arba padėti formuoti tam tikrus įpročius savo vaikams. Kiek daug mūsų mokykloje nemėgome pamokos, kurioje mokytoja šaukdavo ar būdavo pikta? Tikrai yra ne vienas žmogus, kuris nemėgsta matematikos dėl to, kad ją dėstė šaukianti mokytoja. Yra daugybė pavyzdžių šiuo klausimu, bet esminis principas yra toks: turime stengtis, kad vaikui nekiltų neigiamos asociacijos su tais dalykais, kurie mums, tėvams, yra labai svarbūs.

Kaip formuoti teigiamas asociacijas?

Jeigu jūsų šeimai yra svarbūs giminių susitikimai, tuomet iš anksto pasirūpinkite savo mažylio užimtumu. Jei vaikas ten bus vis tildomas, drausminamas ir ignoruojamas, jam natūraliai kils noras vengti tokių susibūrimų. Taip pat, jeigu pasivaikščiojimai miške bus ramūs, džiugūs ir šilti, vaikas norės į gamtą dar ir dar. Jei jums svarbu, kad vaikas pamatęs šiukšlę ją paimtų, o ne paspirtų, renkite tokias „švaros akcijas“ visi kartu ir padarykite tai smagiai. Prisiminkime, kol vaikas mažas, jam reikia jaustis svarbesniu už paskaitą/knygą ir kai vaikui reikia dėmesio, turime jam jį ir duoti, nes kitaip jis pereis prie neigiamų elgesio modelių dėmesiui gauti. Todėl vaikai ir apvalo mus nuo mūsų egoizmo, nes taip jau sutverta, kad jų poreikiai turi būti aukščiau mūsų poreikių. Nekalbu apie kraštutinius atvejus arba tuos atvejus, kai viskas suderinama. Visi tėvai žino, kad vienodų dienų nebūna, o visam šiam širdies atidavimui reikalingas pačių sutuoktinių abipusis palaikymas, meilė ir bendradarbiavimas. Taip, kaip vaikui nereikia akcentuoti jo blogo elgesio, o pastebėti ir girti gerą – privalu, taip ir visur kitur turime būti atidūs ir globojantys, jei norime, kad mūsų vaikai susiformuotų palankų požiūrį į mūsų, tėvų, puoselėjamą vertybių sistemą.

Aurelija Bučmytė

Redagavo Lina Šimelionytė