Aš nustojau kažko laukti. Ir širdyje pasidarė lengva, lengva. Tartum pradėjau gyventi, nes iki to momento daugiau galvojau, kaip gyventi, o dabar ėmiau ir pradėjau. Aš nustojau kažko laukti iš savęs pačios. Anksčiau laukiau, maniau, dar truputėlį ir atsiskleis visas mano potencialas, ir aš tapsiu tokia ar anokia, parašysiu šimtą straipsnių, o dar geriau – 10 knygų, sukursiu kažką puikaus ir panašiai.

Aš nustojau iš savęs laukti rezultatų. Nustojau laukti ko nors iš kitų – kad staiga mane įvertins, kažką padarys, bus su manimi geri ir atsakingi. Aš nustojau laukti iš partnerio – kad jis staiga pradės suprasti mane ir daryti tai, ko aš noriu.

Aš nustojau laukti pinigų, susitaikiau su tomis sumomis, kurias turiu. Aš nustojau laukti kažko iš gyvenimo ir reikalauti, kad jis man kažką duotų. Mano viduje gyveno pojūtis, kad esu neteisingai nuskriausta, atseit, tiek visko darau, o kiti išvis nieko neveikia ir gauna tokius fantastiškus rezultatus.

O dar aš nustojau laukti, kad rytoj staiga viskas bus nuostabu ir nebeliks problemų. Mano naivus vaikiškumas troško ramybės. Kol suaugusi mano dalis suvokė, kad ramybė slypi viduje, o ne tame, kad nėra išorinių reikalų ir klausimų, kuriuos reikia išspręsti.

Aš apskritai nustojau ko nors laukti. Man pasidarė vis vien, kas atsitiks. Anksčiau buvo svarbu, kad vyktų tik tai, kas gerai, kad viskas tiesiog būtinai būtų gerai. Tuo pat metu viduje sėdėjo baimė, kad staiga atsitiks kažkas tokio, su kuo nesusidorosiu. Aš paleidau lūkesčius dėl ateities, pasakiusi sau: „Kas bus, tas bus. Viskas susiklostys pačiu geriausiu man būdu“.

Aš, žinoma, turiu įvairių planų, kuriuos noriu įgyvendinti, tačiau paaiškėjo, kad mano planai ir tai, ką aš apie juos galvojau – labai juokingi, lyginant su tuo, kokias galimybes man parengė gyvenimas.

Lūkesčiai sustabdo energiją ties kažkuo vienu, daugiausia – ties keliais galimais variantais. Paprastai visa tai jau sukurta protu. Neleidžiant energijai judėti, neleidžiant gyvenimui atnešti tau visa, kas geriausia… Ir tas geriausias yra toks dalykas, kurio tu visiškai nelauki.

Mano viduje gyveno nuolatinis laukimas, vadinasi, protas jau buvo sukūręs grandinėlę, kaip viskas turėjo klostytis – ir protas dirbo labai įtemptai, kad sektų ta grandinėle, tuo scenarijumi, ir kad neduok Dieve nieko nepražiopsotų.

Klausimas „kaip?“ be paliovos sukosi mano galvoje: „Kaip bus tas, kaip bus anas, kaip, kaip, kaip?“

Ir įdomiausia, kad atsakymas neatsirasdavo – didžiąją dalį atsakymų gaudavau, kai visiškai negalvodavau „kaip?“ Juk aš norėjau sužinoti anksčiau laiko, kaip viskas įvyks, o taip nebūna.

Anksčiau, prieš kažką padarydama, turėjau pereiti pasirengimo procesą, o jis ir ilgas, ir kankinantis, dažnai taip užsitęsdavo, kad veiksmui jau nebelikdavo jėgų. Taip viską ruošdavau ir tikrindavau, kad vėliau jau nieko nebesinorėjo daryti.

Tai kažkas panašaus, kai rimtai ruošiesi egzaminui, taip stipriai, kad kai ateina pats egzaminas, jėgų jam jau nebelieka ir tu nebesugebi parodyti geriausia, ką gali. Pavargusi nuo to mokslų pirmūnės komplekso, aš leidau savo viduje įvykti revoliucijai.

Kaip atsitiks, taip atsitiks… Dieve mano, kaip lengva pasidarė tuo momentu, kai nebesvarbu „kaip“, koks skirtumas… Aš atsipalaidavau: viskas bus taip, kaip bus.

Nuo to laiko mano gyvenime prasidėjo stebuklai.

Pradėjau geriau pati save girdėti, pasipylė idėjos. Pradėjau į jas įsiklausyti ir supratau, kad galiu jas įgyvendinti, netgi jei kol kas nesuprantu, kaip tai padaryti. Tačiau ėjau ir realizavau, proceso metu surasdavau kelius ir būdus.

Pradėjau daryti gerokai daugiau, juk anksčiau ruošdavausi veikti ir „perdegdavau“. Tiesiog stebėtina, bet pradėjo sektis žymiai geriau, nei tada, kai viską tikrindavausi ir viskam ruošdavausi.

Pradėjau prašyti to, ko reikia būtent tuo momentu ir atsisakydavau to, ko nereikia, nelaukdama, kol kiti žmonės supras ar nesupras.

Įvykiai tiesiog įsiliejo į mano gyvenimą, ir aš netgi nebespėju – tiek visko reikia padaryti, be to – dedant minimalias pastangas man viskas pavyksta ir pasiseka. Be to, pradėjau ir pati formuoti vienus ar kitus svarbius momentus, o ne šiaip reaguoju į tai, kas nutinka.

Atsirado daug įdomių pažinčių. Net stebiuosi, kad susipažįstu su žmonėmis mieste, parduotuvėse, liftuose – kur tik įmanoma – ir manęs nebekankina klausimas „kaip susipažinti?“ ir „kur tai padaryti?“

Jau nebeskaičiuoju, kiek kartų atsirasdavau reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Įvykiai ėmė rikiuotis į grandinėles, kurios atvesdavo mane būtent ten, kur man reikėdavo tais momentais.

Mano vidutinis kasos kvitas parduotuvėje „suliesėjo“ du kartus, anksčiau įsigudrindavau prisipirkti kalnus dalykų ir man vis tiek trūko, dabar įsigudrinu pirkti kokybiškus produktus už normalią kainą.

Daug dalykų patys pradėjo ateiti į mano gyvenimą, netgi tai, kas anksčiau nesuveikdavo, kad ir ką būčiau ketinusi. Aš nesupratau, ką gyvenimas man pateikia tiesiog dabar ir skųsdavausi, kad jis man nieko neduoda, kad jis, bjaurybė, manimi visiškai nesirūpina. Aš paprasčiausiai nepastebėdavau ir nematydavau jo dovanų, nuolat kažko laukdama ir mėgindama prote surasti atsakymą į klausimą „kaip?“

Viskas yra paprasčiau: kai nėra kontrolės ir poreikio sužinoti, kaip būtent viskas atsitiks, kai atsisakoma lūkesčių, viskas nutinka pačiu geriausiu būdu. Aš pradėjau jausti gyvenimo srautą ir permainingumą ir atsiliepti į tai, ką gyvenimas pasiūlo šiuo konkrečiu momentu.

Seimairnamai.eu