Kartą manęs paklausė:

– Nejaugi tu niekada nepyksti?

– Ne, – atsakiau, – aš niekada nepykstu.

– Kodėl? – negalėjo nusiraminti pašnekovas.

– Todėl, kad laikau pyktį labai bjauriu jausmu.

Ir taip yra iš tikrųjų. Pyktis priklauso toms emocijoms ir pojūčiams, kurie turi būti visiškai išgyvendinti iš žmogaus širdies ir kūno. Nešiotis savyje pyktį – siaubas kaip nemalonu, o svarbiausia – iš jo juk jokios naudos.

Aš jau seniai įsitikinau, kad užpykdyti žmogaus neįmanoma. Žmogus gali tik pats užpykti. Jeigu tu nenori pykti ar įsižeisti, tai niekas ir niekada nesugebės tavęs užpykdyti ir įžeisti. Štai taip viskas paprasta, tačiau taip svarbu.

Įsivaizduokite, kad kalbatės su mylimu žmogumi (mama, draugė, draugas, žmona, vyras). Ir staiga jūsų adresu atskriejo iki skausmo nemalonus žodis, kuris privertė jūsų viduje viskam apsiversti.

– Brangioji, aš nevalgysiu tavo barščių. Atleisk, bet tu siaubingai gamini. Šito neįmanoma valgyti.

Koks pirmas jausmas apsigyveno širdyje? Labiausiai tikėtina, kad pyktis, įsižeidimas.

– Pats gaminkis! Aš ir taip darbe nuo kojų nusivarau, o dar tau virti reikia!

„Kaip jis gali? Viską darau dėl jo, specialiai prisipirkau kalną kulinarijos knygų! Tiek valandų prie viryklės mindžikavau! Tik grįžau iš darbo ir puoliau virti! O jis… O aš…“

Pasipiktinimas užgniaužia kvapą. Protas iškart pasirenka patį lengviausią kelią, nereikalaujantį didesnių pastangų – pyktį. Viskas, startavo bjauriausi jausmai ir galas sveiko proto balsui. Jūs nusprendėte užpykti. Nusprendėte. Užpykti.

O juk viskas galėjo būti kitaip. Įsivaizduokite, kas būtų, jeigu savo protą būtumėte ištreniravusi kitaip. Ta pati situacija, tie patys veikiantys asmenys:

– Brangioji, aš nevalgysiu tavo barščių. Atleisk, bet tu siaubingai gamini. Šito neįmanoma valgyti.

Nurimstame, mintyse atsipalaiduojame, prisimename, kad pyktis – labai blogas jausmas. Jūs nusprendėte NEPYKTI. Ir jūs nepykstate, o imate spręsti problemą.

– Kodėl tau taip atrodo? Kas konkrečiai tau nepatiko? Gal kitąsyk drauge pamėginsime ką nors pagaminti? Nori, pamėginsiu kitą receptą?

Lengvai, ramiai, be ironijos ir pasityčiojimo gaidelių. Jūs juk suinteresuota išspręsti problemą, o ne kaitinti situaciją.

– Na, burokėliai labai stambūs… Ir druskos nesijaučia… O dar bulvės neišvirę, visiškai žalios…

Viskas, problemos esmė aiški. Ir be jokių kelias dienas trunkančių „nekalbadienių“, dūsavimų, išdidaus, pasipūtusio slampinėjimo po namus. O viskas dėl to, kad nusprendėte neužpykti.

Pyktis nepadės surasti sprendimo, pyktis jūsų nesuartins, jis nepadės jums tobulėti dvasiškai. Jūs galite nusiminti, juk išties praleidote ne vieną valandą, stengdamasi pagaminti skanius pietus. Tačiau nusiminimas – tai kažkas išoriško, kažkas, ką galima įveikti. Tai kaip stalas, kuris staiga pasidengia dulkėmis, bet jas galima be vargo nubraukti. O štai pyktis… Pyktis glūdi giliai viduje. Tai ratilai, kuriuos ant stalo išdegino karštas puodelis arbatos. Tai našta, kurią jūs nusprendėte tempti su savimi bent jau kelias artimiausias dienas. Jūs norite apsunkinti savo širdį? Jums tikrai šito reikia?

Išmokite nepykti. Neįsižeisti. Kontroliuokite savo protą, treniruokite jį. Jums nereikia pykti, jums reikia spręsti problemas. Padarykite šiuos žodžius savo devizu ir netrukus pastebėsite, kaip pradeda keistis gyvenimas. Jis išties pasikeis. Pamatysite.

Seimairnamai.eu

Redagavo Lina Šimelionytė

Pagrindinis paveikslėlis iš puslapio Seimairnamai.eu