Kaip auklėti vaikus be riksmų ir bausmių

baby-feet-402844_640

Daugeliui mūsų kartais norisi ant savo vaikų šaukti. Paprastai šis impulsas kyla gilaus nusivylimo, staigaus įniršio ar kitos ūmios emocijos proveržio metu. Vis dėlto dauguma mūsų taip pat žino, kad riksmas ir bausmės gniuždo vaikų savigarbos ir pasitikėjimo tėvais jausmus. Augdami tokie vaikai nesugeba sveikai reaguoti į kasdienius gyvenimo įvykius ir vis prasčiau elgiasi.

Savimi pasitikinčios ir emociškai sveikos asmenybės užauga tik ugdant vaikus gailiaširdiškumo ir sveikų normų nustatymo dvasia. Maža to, taip auginti vaikus žymiai paprasčiau ir smagiau.

Šis straipsnis supažindins su įžvalgomis ir būdais, kaip auginti vaikus be riksmo ir bausmių. Pirmoje jo dalyje rasite patarimus, kaip mums patiems, tėvams, gyventi subalansuotą gyvenimą be polinkio į emocinius proveržius, o antroji dalis padės išmokyti to savo vaikus.

1. Ugdykite įprotį rūpintis savimi ir būkite sau atlaidūs

Kuo geriau patys išmokstame rūpintis savimi, tuo tvirčiau įsitikiname, kaip svarbu, kad visi būtiniausi mūsų poreikiai ir asmeninė laisvė būtų gerbiami. Būdami pavargę ir nebeturėdami jėgų nebepajėgsime tinkamai reaguoti į vaikų emocijas. Beje, išmokę vertinti save adekvačiai nebejausime kaltės dėl savo „klaidų“ ar to, kad „viską darome blogai“.

Taigi būtina įvesti į savo kasdienybę ritualus, padedančius pasirūpinti savimi (joga, meditacija ar bet kas kita, kas jums tinka), ir išmokti kalbėtis su savimi taip švelniai, kaip kalbamės su vaikais, o ne griežtai it šiurkštūs kritikai. Pripažinkite savo jausmus – net jei jie atrodo kvaili ar nelogiški. Tik tada, kai juos pripažinsite ir pamilsite, išmoksite jausmus paleisti, o ne kaupti viduje.

2. Gerbkite savo ribas

Tai, kad vaikai labai dažnai peržengia visas mūsų ribas, dažniausiai yra mūsų pačių kaltė. Tik mes patys leidžiame jiems išvesti mus iš kantrybės. Žinoma, kartais nedrįstame sakyti „ne“, nes norime išvengti vaikų susierzinimo priepuolių ar paprasčiausiai siekiame išlikti jų draugais. Vis dėlto nustatyti sveikas ribas yra tėvų pareiga. Mylėti vaikus ir leisti jiems visa, ko jie trokšta, nėra tapatu.

3. Kurkite vaikų amžiui pritaikytus lūkesčius

Būdami su vaikais viešose vietose negalime tikėtis, kad jie elgsis kaip suaugę žmonės. Retas vaikas gali ramiai išsėdėti valandą restorane, ant kėdės.

Žinoma, reikia praleisti kuo daugiau laiko su savo vaikais, tačiau svarbu atsiminti, kad jie taip pat, kaip ir mes, turi teisę patirti unikalius išgyvenimus. Turime pasižadėti sau, kad nesijausime susigėdę, įžeisti ar kalti dėl to, kaip į išorinį pasaulį reaguos mūsų vaikai. Vos paleidę tokias iliuzines viltis galėsime ir patys pasinerti į laisvę patirti malonius individualius išgyvenimus.

4. Nekurkite baimių

Jeigu jaudinamės dėl to, kad mūsų atžalos elgsis netinkamai, arba bijome jų jausmų protrūkių, vaikai būtinai pajaus tokias mintis, energiją ir ims ją taikyti sau. Vos tik vaikas pradeda galvoti esąs „blogas“, tai tik dar labiau paskatina jį elgtis netinkamai.

5. Atgaivinkite savo vidinį vaiką

Neišspręstas savo emocijas vaikai linkę nukreipti į tėvus – tai gali mus žeisti ir versti jaustis nejaukiai. Dažnai tai primena mūsų pačių vaikystės išgyvenimus ar dabartinius gyvenimo sunkumus: vaikai sugeba juos mums „atspindėti“. Taigi priimkite vis dar kraujuojančias savo „žaizdas“. Pažinkite ir pripažinkite savo jausmus, susijusius ar kylančius iš praeities. Neteiskite jų. Skirkite savo vidiniam vaikui tiek meilės ir dėmesio, kiek jis niekada nėra gavęs ar kiek jam dabar reikia.

6. Kurkite psichologinius „inkarus“

Jausdamiesi ramūs ir harmoningi, pasirinkite tam tikrą fizinį stimulą, pavyzdžiui, nykščiu prilieskite vidurinįjį rankos pirštą. Įsiminkite tai kaip psichologinį „inkarą“, išlaikykite tokią pirštų padėtį minutę ar dvi ir atleiskite – taip sukursite tiesioginį ryšį tarp tokio „inkaro“ ir ramybės, harmonijos pojūčio. Tuomet vos tik pasijutę nelaimingi ar susidūrę su nevaldomomis vaikų emocijomis, paspauskite nykščiu vidurinį pirštą ir priverskite savo kūną prisiminti ramybės ir harmonijos pojūčius.

7. Atsikratykite kaltės jausmo

Kaltė ir gėda yra pačias žemiausias vibracijas keliantys žmogiški jausmai. Visoje emocijų paletėje šie du pojūčiai yra labiausiai nutolę nuo meilės, balanso ir užuojautos. Kaltė ne tik neleidžia adekvačiai vertinti save pačius, bet ir dažnai priverčia peržengti bet kokias savigraužos ribas, kai manome padarę ką nors ne taip. Prisiminkite: vaikų auklėjimas – tai procesas. Kiekvieną akimirką jūs darote tai, ką galite geriausia, ir nuolat mokotės bei tobulėjate.

8. Leiskite kuo daugiau laiko kartu

Kiekvienam vaikui labiausiai reikia dėmesio. Emociniai vaikų protrūkiai dažniausiai rodo tai, kad jie bando „apibrėžti“ save, savo individualybę ir ją ugdyti. Ir, žinoma, gauti dėmesio.

Labai dažnai bet kokia emocijų iškrova rodo, kad vaikas patiria daugiau laisvės negu gali suvaldyti ar suvokti. Vaikai trokšta jaustis saugūs – šį jausmą jiems suteikia sveikai nustatytos ribos. Pats švelniausias ir gražiausias būdas įskiepyti tai savo šeimos gyvenime – drauge leisti laiką ir visu šimtu procentų būti ten, su jais, vaikais, pasinerti į veiklą kartu. Visai nereikia nuolat fiziškai būti kartu su jais, tačiau būtina praleisti drauge daug kokybiškų, dėmesingų akimirkų. Tai – neįkainojama patirtis vaiko gyvenime. Apsaugos ir meilės pojūtis nuslopina jauno žmogaus siekį išsišokti.

9. Palikite laiko laisvam ir netrukdomam tyrinėjimui

Jeigu vaiko saugumo ir dėmesio poreikiai yra išpildomi, jie būtinai išreikš siekį asmeniškai tyrinėti supantį pasaulį. Tai leidžia vaikams pažinti savo aplinką ir kūną bei išlaikyti įgimtą smalsumą. Savarankiškas, netrukdomas pasaulio tyrinėjimas išmokys vaikus išlaikyti sukauptą dėmesį ir skatins jų kūrybiškumą bei džiaugsmą.

Fizinės erdvės, kurioje leidžiame savo vaikams žaisti, dydis, taip pat laikas ir atstumas, kurį praleidžiame ne su jais, priklauso nuo mūsų vaikų amžiaus ir poreikių – tai kinta bėgant metams. Leisdami savo vaikams laisvai žaisti, galime būti visai netoli jų. Svarbiausia netrukdyti. Paprasčiausiai stebėkite ir grožėkitės tuo, kaip jie auga.

10. Užtikrinkite, kad vaikai jausis suprasti

Kiekvienas vaikas turi teisę patirti tokias emocijas ir troškimus, kokius jaučia, net jei mums jie atrodo kvaili ar vaikiški. Nebūtina visuomet sutikti su tuo, ko nori vaikas, tačiau šiuos troškimus vis tiek turime pripažinti. Pavyzdžiui: „Suprantu, tau liūdna, nes buvo smagu paišyti ant sienos, taigi dabar tu pyksti, kad atėmiau iš tavęs pieštukus“ arba: „Žinau, mielai visą dieną valgytum vien saldumynus, man tai taip pat patiktų. Bet dabar laikas užkąsti daržovių, kad būtume sveiki.“ Žinoma, greičiausiai vaikai vis tiek priešinsis, net išgirdę tokius švelnius žodžius, bet jie jausis pastebėti, suprasti ir pripažinti. Paprastai tai leidžia sumažinti jų emocijų intensyvumą.

11. Skirkite laiko priprasti prie veiklos pokyčių

Staigūs pokyčiai gali provokuoti vaikų pasipriešinimą. Suteikite jiems laiko prisitaikyti prie laukiančių pokyčių, ypač gerai tai veikia jautrius vaikus. Pavyzdžiui, prieš guldydami į lovą, keletą kartų iš anksto švelniai juos įspėkite: „Žaisime dar dešimt minučių, o tada eisime miegučio.“ Pakartokite tai likus penkioms ir vienai minutei.

12. Gerbkite savo vaiką kaip individualią asmenybę

Nors atrodo, kad vaikai, gyvenantys mažuose kūnuose, dar tik mokosi „būti žmogumi“ ir kad jiems būtina mūsų pagalba, kad išgyventų, vis dėlto tai – individualios asmenybės, gabios ir išmintingos sielos, turinčios skirtingus žinių bagažus. Šnekėkite su savo vaikais pagarbiai kaip su suaugusiais žmonėmis: rinkitės įprastą balso tembrą ir kalbėkite apie save įvardžiu „aš“, o ne „mamytė“.

13. Gerbkite vaiko kūną ir jo poreikius

Prieš pakeldami ant rankų ar priliesdami savo vaiką, perspėkite jį. Galite praktikuoti tai net tada, kai jie dar tėra maži kūdikiai: „Štai, dabar tave pakelsiu. Viens, du, trys, op!“ Vaikai mažiau jaudinsis, jeigu žinos, kas jų laukia.

Žaisdami su vaikais gerbkite žodį „ne“, jeigu jie nori sustoti. Greičiausiai vaikai pajunta, kad jų pasirinkimai yra gerbiami, fizinių žaidimų metu, pavyzdžiui, „jodinėjant arkliu“, kai vos jiems ištarus „stop“ ar „gana“ tėvai sustoja žaidę. Asmeninė erdvė ir ribos svarbios ne tik tėvams, bet ir vaikams. Žinoma, tai negali užtikrinti, kad ir kiti asmenys nustos darę tai, kas nepatinka vaikams, jei jie išreikš savo nuomonę, tačiau vaikai, užaugę turėdami tokį sveiką savęs, savo kūno suvokimą, rečiau tampa prievartos ar kitos netinkamos veiklos aukomis.

14. Prašykite pagalbos

Nesijauskite sumišę ar kalti, jei atrodo, kad jums visko jau per daug. Prašykite pagalbos. Papasakokite savo partneriui apie tai, kad jums sunku, susiraskite auklę ar tėvystės konsultantą, prašykite kitų tėvų paramos ir mokykitės naujų auklėjimo būdų. Tai pavers tėvystę lengvu ir džiaugsmingu procesu. Prisiminkite: niekada nesate vienas (-a). Pagalbos prašymas – tai ne silpnumo, o drąsos ženklas.

 

Iš anglų kalbos vertė ir pagal Minbodygreen.com straipsnį parengė Lina Staponaitė

Pasidalinkite su kitais!