Stebėti ypatumus ir bruožus, kas patinka, kas daroma lengvai, be prievartos, tiesiog savaime. Ko negali nedaryti. Sukurti galimybes tokiems „bandymams“, parūpinti priemones ir sąlygas. O išgryninus, mokytis to dalyko.

Skaičiau straipsnį apie vieną garsų sportininką, olimpinį čempioną, kuris nuo vaikystės vaikščiojo ant rankų taip pat lengvai, kaip ir kojomis. Kai tik pasitaikydavo proga, jis rodė kitiems savo sugebėjimą, kaip kiti vaikai skaito eiles ar dainuoja per šventes. Jo mama nepasakė jam – „baik tas nesąmones, užsiimk rimtais reikalais, mokslais“. Ji tiesiog nuvedė jį į sporto mokyklą, kurioje vaikas jautėsi kaip žuvis vandenyje. Jis pats pasakojo, kad užėjo į salę, pamatė visą gimnastikai skirtą įrangą ir pasijuto kaip stebuklų šalyje, jį užbūrė salės atmosfera, jis panorėjo čia apsigyventi.

Tokius pat įspūdžius girdėjau iš pažįstamos, kuri pateko į kosmetologės kabinetą ir liko sužavėta, net apsiverkė grįžusi namo, kaip stipriai panoro dirbti tokį darbą. Gerai, kad nepraleido progos, baigė studijas ir sėkmingai įgyvendino savo svajonę.

Kai veikla nemiela, žmogus jaučiasi nerealizuotas, visada alkanas, nepatenkintas, jam visko trūksta – pinigų, dėmesio, saldumynų, svaigalų. Priekabiauja prie trūkumų, ieško kaltų.

Niekada nenustokite ieškoję savojo talento – kokia „nesąmonė“ „veža“, kaip ją galima išvystyti, kokios žinios praverstų, kad tapti profesionalu, kaip savo veiklos (pomėgio, žinių, gabumų) naudą pateikti žmonėms – atlikti paslaugą, sukelti emocijas, kažką materializuoti.

Ir patys, ir su vaikais lankykitės kuo daugiau įvairių vietų, patirkite kuo įvairesnes patirtis.

Imkite į rankas įvairius instrumentus – nuo adatos, teptuko iki suvirinimo aparato ar violončelės.

Stebėkite, kaip ir ką daro kiti, įsivaizduokite save jų vietoje.

Stebėkite, ką darote kitaip negu kiti, koks būtent jūsų būdo ypatumas.

Stebėkite, kam pavydite, ką norite atlikti geriau, ką norite pačiupinėti.

Juk nepabandžius, neparagavus, nepamačius labai lengva pasakyti: „tai ne man“ / „aš nežinau, ko noriu“ / „nieko nemoku“ / „nieko nemėgstu“ / „neturiu jokių talentų“ ir pan.

Kuo daugiau tai daroma vaikystėje, kuo geriau tėvai pažįsta savo vaiko pomėgius, tuo lengviau jis adaptuojasi – ką studijuoti, ką dirbti, kam yra gabus, kas jam patinka. Jis neturės baimių likti be darbo, nes jau kažką mokės ir žinos savo gabumus.

Kuo geriau tėvai pažįsta savo vaikus, tuo mažiau laužo jų prigimtį ir neverčia lavinti to, kas vaikui visiškai nebūdinga.

Kitaip užaugus tenka savarankiškai, bandant, klystant, maištaujant suvokti, kas tau mieliausia ir kaip tai galima panaudoti. O jeigu netenka, girdite „duok Dieve, sulaukti pensijos ir neprarasti darbo…“

Dar vienas patarimas – pastebėkite ir vertinkite tai, ką žmonės jums daro, kokius talentus turi, sakykite apie tai garsiai, galbūt jiems pravers, jeigu vis dar ieško savęs, savo gyvenimo paskirties.

Su meile, Natalja Balinskaja