Neslėpsiu, kartais labai mėgstu supanikuoti, kad kažko nespėsiu, viskas blogai, viskas nesiseka ir panašiai. Tokie mini panikos priepuoliai kyla dėl noro viską kontroliuoti, o tai, ne kas kita, kaip mano ego. Ego nėra nei geras patarėjas, nei geras draugas, dažniausiai jis tik apsunkina situaciją.

Paprastai, aišku, mintyse save raminu, nors tai irgi nepadeda. Tačiau yra vienas būdas, kurį jau seniai atradau, bet kartais primirštu. Man, asmeniškai, jis padeda ir veikia dvigubai naudingiau.

Pirma, jis naudingas dėl to, kad nukreipia mintis nuo panikos ir sukoncentruoja jas į tikslą, o tai padeda protui nurimti ir pradėti planuoti bei veikti.

Antra: šį pratimą pritaikiau situacijai iš visai kito pobūdžio praktikos. Tai minčių valdymo praktika, kuria siekiama vizualizuoti tikslo, ar noro išsipildymą. Trumpiau sakant, tai norų išsipildymo, minčių ir vaizdinių praktika.

Taigi, viskas vyksta taip:

• aš supanikuoju, nes matau, kad kažkas slysta iš rankų ir nebesuvaldau situacijos.
• ramiai atsisėdu, atsipalaiduoju ir mintyse pradedu įsivaizduoti, kaip viskas būtų, jei tai, dėl ko panikuoju, susiklostytų kuo puikiausiai ir taip, kaip man norėtųsi.

Tam reikia, mintyse sukti filmuką, kuriame matau įvykius, taip, kaip man atrodo geriausiai galėtų išsispręsti ši situacija. Pasistengiu pajausti tą jausmą, kuris apims, kai viskas susiklostys puikiai. Kaip galiu giliau įsijaučiu į vaizdinį, pajaučiu spalvas, kvapus, garsus, viską, kaip realybėje, lytai laiko mašina persikeliu į tą momentą, kada viskas jau įvyko ir įvyko kuo puikiausiai.

• dėkoju garsiai arba mintyse už tai, kad viskas taip susiklostė, išsisprendė pačiu geriausiu įmanomu būdu.

Būnu tokioje būsenoje kiek galima ilgiau, bet ne per ilgai, pakanka 5–10 minučių, jei tiek neišeina, pabūnu trumpiau, kartoju pratimą, kai tik vėl pajuntu, kad pasitikėjimas slysta iš rankų. Jį kartoju kiekvieną dieną, būtinai ryte ir vakare prieš užmiegant.

Man, asmeniškai, tai labai padeda ir pastebėjau, kad atliekant šią praktiką didžioji dalis visų tokių situacijų išsisprendžia kuo puikiausiai, net ir tos, kurio yra sudėtingos bei ilgai užsitęsusios.

Šį metodą prisiminiau ne šiaip sau, o todėl, kad turiu bendravimo problemų su man svarbiu žmogumi ir labai dėl to išgyvenu. Puoliau į paniką, išsigandau dėl santykių. Tačiau, jau žinau, kad negalima bijoti, baimę reikia paversti tikėjimu, o tikėjimas atsiranda, kai nusistatai tikslą išspręsti viską kuo geriausiai, kai savo egoizmui pasakai – dabar tu eik pailsėti, o visas savo minčių galias pajungi tikslo, kurio trokšti vizualizavimui ir dėkojimui už tai, kad viskas susiklostė taip gerai, kaip tik buvo įmanoma, bei veikimui.

Taip, svarbu ne tik mintys, bet ir veiksmai, mintys be veiksmų nėra visuma, tai tik jos dalis. Kai pradedate ieškoti išeičių ir veikti, būdai patys atsiranda, mintys krypsta reikiama linkme, veiksmai gimdo rezultatus, o mintys veda link naujų veiksmų.

Dar vienas labai svarbus momentas, jeigu bendravime kyla bėdų, reikia mintyse visą laiką dėkoti tam žmogui už viską, ką gero jis yra padaręs ir jei buvo kažkoks negatyvas ar skriauda, jis po truputį tirpsta ir keičiasi dėkingumu ir meile. Ir net jei esate labai supykęs dėl kažko, turite mintyse atleisti ir išmesti ar sudeginti viską, kas buvo, visas nuoskaudas. Jos jums kenkia, ir tik jums. Padarykite vietos savo širdyje meilei ar bent jau atleidimui, tuomet prašviesės mintys ir pradėsite matyti kelius į santarvę.

Jei ir jūs turite panašių problemų, pradėkime kartu keisti save, žingsnis po žingsnio. Tik taip galime pakeiti ir mus supantį pasaulį.

Sėkmės jums ir man.

Transformacijos.lt

Redagavo Lina Šimelionytė