Kai aš buvau protinga

the-eleventh-hour-758926_640

Kai prieš tris metus intensyviai pradėjau domėtis saviugda ir asmenybės tobulėjimu, jau po pirmų seminarų tapau labai protinga.

Iškart supratau, ką reikia keisti ir taisyti… kituose. Ir darbavausi. Vaikščiojau į vis daugiau seminarų ir aiškinau vyrui, kaip jam reikia tvarkytis gyvenimą. Skaičiau vis daugiau knygų ir nurodinėjau mamai, kaip jai reikia būti laimingai. Vos ne kasdien žiūrėdavau įvairias paskaitas internetu ir energingai mokiau draugus apie sėkmę ir norų išsipildymo technikas. Su kiekviena diena informacijos bagažas pilnėjo ir pilnėjo. Po pusmečio manęs su tokiu lagaminu jau į Ryanair’ą nebūtų įsileidę, o, praėjus metams, ir joks tanklaivis nebūtų patempęs visos mano „išminties“ mantos.

Tik niekaip nesuprasdavau vienos smulkmenos. Aš juk VISKĄ ŽINAU, o laimės… „nė padujų“.

Tiesa, mano smegenyse kažkur sušmėžuodavo vienos lektorės žodžiai: „Tik visa tai išgirdusios nebėkit mokyti savo vyrų, o taikykite pačios sau.“ „Bet palaukit, – nuramindavau iškart tą mintį, – negi aš dabar pati viena viską darysiu, o kiti, kaip sakoma, jau „ant gatavo“ atvažiuos, na jau tikrai ne.“

Vis dėlto mano vidinis noras jausti laimę buvo toks stiprus, kad gyvenimas atsiuntė tris mokytojus, kurie paskatino sustoti ir susivokti – ar toliau rinkti ir kolekcionuoti informaciją, ar iš tiesų reikia kažką keisti.

Pirmasis mokytojas

Pirmuoju mokytoju tapo mano vyras. Pamenu, buvo vakaras, aš buvau ką tik grįžusi iš darbo, kurio nemėgau. Kaip visada pavargusi, įpykusi ir giliai viduje slėpdama nepasitenkinimo savimi ir gyvenimu jausmą. Žodžiu, pati tinkamiausia savijauta su vyru pradėti „brandžią“ diskusiją: „Kodėl TU nelaimingas? Būk laimingas.“ Išsijuosusi aiškinau, kaip aš nuostabiai gyvenu: ir sportuoju, ir pozityviai mąstau (na, bent labai stengiuosi), ir domiuosi viskuo, ir save labai analizuoju, o jis – ką? Nieko! Tėškiau jam tokius žodžius ir stebėjau, kokia bus reakcija, griežtai primerkusi akis ir piktai suspaudusi lūpas.

O vyras, išklausęs mano litaniją, ramiai atsakė: „Aš puikiai suprantu, ką tu darai, ir matau, kad vis tiek esi nelaiminga, tad kodėl imtis ko nors panašaus, jei tai neveikia? PARODYK pavyzdį būdama laiminga, ir aš tikrai pasinaudosiu tavo patirtimi.“ Šiandien jau nebepamenu, ar ištariau tai garsiai, ar pasakiau sau mintyse, bet pajutau tvirtą pasiryžimą: „Gerai! Aš būsiu laiminga! Aš tau dar parodysiu!“

Dabar bet kada, kai tik bandau ant ko nors mintyse urgzti ar ką nors kritikuoti, galvoje visada suskamba: „Parodyk pavyzdį.“ Už tai esu savo vyrui nuoširdžiai dėkinga.

Antrasis mokytojas

Antruoju mokytoju tapo į rankas pakliuvęs straipsnis apie moters sąmoningumo lygmenis. Straipsnis labai gražiai pasakoja apie moteris, kurios renka begalę informacijos apie laimę ir asmenybės tobulėjimą, bet… nedaug ką taiko savo gyvenime, nors puikiai visa tai gali paaiškinti kitiems. Tokios moterys priskiriamos trečiam sąmoningumo lygmeniui.

Perskaičiusi pastraipą, pasakojančią apie tai, karštligiškai rijau tekstą toliau, tikėdamasi, kad tas trečias lygmuo – tai jau aukštasis normalių moterų „pilotažas“, o ketvirtas lygmuo bus koks nors sunkiai pasiekiamas šventųjų moterų olimpas, vadovaujamas Motinos Teresės. Tik tokioms moterims galėčiau nusileisti. Deja…

Aukštesniam – ketvirtam – sąmoningumo lygmeniui buvo priskiriamos tokios moterys, kurios įgytas žinias taiko savo gyvenime praktiškai ir, „perleisdamos“ negyvą informaciją per savo patirtį, paverčia ją autentiškomis žiniomis. Tokios moterys vadinamos ne protingomis, o IŠMINTINGOMIS. Net širdis tirpo galvojant, kad galiu būti išmintinga moteris, o ir likęs tik vienas laiptelis – iš trečio į ketvirtą… (Beje, Šventosios priskiriamos penktam sąmoningumo lygmeniui. Yra kur tobulėti.)

Trečiasis mokytojas

Trečiasis mokytojas, tiksliau mokytoja, buvo mano psichologė. Man labai pasisekė – pirmą kartą laimės receptų nusprendžiau ieškoti pas psichologijos specialistus. Mano nuomone, iškart sutikau geriausią psichologę, kokią tik galėjau sutikti. Ji buvo viena pirmųjų, kuri paskatino mano artimesnę pažintį su Vedų išmintimi. Jos padedama sunkias savo gyvenimo situacijas galėdavau matyti „iš šono“, kitų žmonių akimis.

Pikčiausia būdavo tai, kad jos niekaip nepavykdavo apgauti aiškinant, kad esu labai laiminga, tik kiti turi problemų. Kai tik pradėdavau pasakoti, kaip man patinka mano darbas, kokia esu laiminga, nes kasdien galiu įrodinėti, kad esu geriausia ir pati moku uždirbti didelius pinigus, jos veidas suakmenėdavo, akys truputį išsipūsdavo ir, spėju, ji labai stengdavosi nepradėti žiovauti. Jai dar nieko nepasakius, man jau dingdavo fantazija pasakoti tas istorijas, kuriomis aš save įtikinėjau metų metus.

Po nepilnų metų praktikos ji išdavė, kad su manimi niekada ir nepavyko užsiimti terapija. Tai, kas vyko, veikiau buvo vadinamasis konsultuojamasis gyvenimo ugdymas (angl. „life couching“). Vis tiek aš esu jai labai dėkinga už kiekvieną pokalbį. Ir už Vedas. Džiaugiuosi šiandien galėdama vadinti ją drauge.

Gavusi svarbias pamokas iš šių trijų mokytojų, tvirtai nusprendžiau pasiekti ketvirtą moters sąmoningumo lygmenį ir tapti išmintinga. Štai tuomet ir prasidėjo visas smagumas. Gyvenimas pradėjo keistis beprotišku greičiu. Į gera. Aš keičiuosi, ir man atrodo, kad mano vyras keičiasi, mama keičiasi, aplinka keičiasi. Į gera. Nors kartais man kyla klausimas: gal jie visi tokie ir buvo, tik aš nepastebėdavau?

Dabar kiekvieną kartą, kai moteris, kuri ieško savo laimės recepto, klausia manęs, kaip pakeisti savo vyrą, kad būtų laiminga, aš atsakau papasakodama tokią istoriją:

„Įsivaizduok, po audringo vakarėlio atsikeli ryte – visa susivėlusi, nubėgusiu blakstienų tušu, pridžiūvusia ant skruosto seile – ir prieini prie veidrodžio. Pamačiusi tokį vaizdelį tu pradedi įnirtingai valyti… veidrodį. Kokia iš to nauda?“

Nors… kai aš buvau protinga, tai veidrodį šveisdavau iki pamėlynavimo.

 

Viktorija Raudė, Vedosmoterims.lt (Facebook.com grupė)

 

Pasidalinkite su kitais!