Ar teko kada išgyventi bent vieną dieną, susitaikant su viskuo kaip yra ir nieko nesmerkiant?
Daugeliui iš mūsų tai pasirodys labai sunkia užduotimi, kadangi esame įpratę nuolat viską vertinti. Apie susilaikymą neišsakius savo nuomonės bent vieną dieną neverta net kalbėti.
Bet jei apie tai susimąstysime, daugeliui tiesiog pasidarys baisu, kaip mes viską aplinkui vertiname ir teisiame. Netgi gali pasirodyti, kad sustabdyti šio proceso neįmanoma. Tačiau tai visiškai galimas dalykas, tereikia tik noro atsisakyti polinkio smerkti, nelaukiant iš to žaibiško efekto.
Atsisakyti nepageidaujamų įpročių padeda nuolatinės treniruotės.
Dauguma mūsų laikosi „žvilgsnio kiaurai tunelį“ koncepcijos. Mes nematome aplinkinių visumos, o pastebime tik atskirus jų bruožus, kurie mūsų vaizduotėje nusidažo juoda spalva. Namuose ir mokykloje mums įskiepijo konstruktyvų kritiškumą, kuris, iš tiesų, verčia nuolat ieškoti paslėptų trūkumų.
Kartas nuo karto vertindami save, sutuoktinį, vaikus, draugus ir kitus žmones fragmentiškai mes kartojame vieną ir tą pačią klaidą. Čia gali būti naudingas toks būdas: nusiraminti, įvesti tvarką savo pačių mintyse ir suvokti, kad klaidų ieškojimas yra pagrįstas praeityje įgyta gyvenimiška patirtimi.
Įprotis vertinti (ir, atitinkamai, patiems būti vertinamais) kyla iš mūsų praeities. Jo rezultatu, geriausiu atveju, tampa meilė, kurią riboja įvairios sąlygos, blogiausiu – baimė. Kad pajaustume įvairių sąlygų neribojamą meilę, turime atsisakyti įpročio nuolat kritikuoti kitus. Vietoje to reikia, kad mūsų viduje nuskambėtų žodžiai, skirti ne mums patiems, o aplinkiniams: „Aš visus jus myliu ir priimu tokius, kokie esate“.
Kai nusiteikiame dovanoti meilę, pasidaro lengviau pastebėti aplinkinių teigiamus bruožus ir neakcentuoti jų silpnybių. Svarbu, jog su meile žvelgtume ne tik į kitus, bet ir į save.
Liautis smerkti aplinkinius – dar vienas kelias atsikratyti baimių ir pasinerti į meilę. Mokydamiesi nesmerkti aplinkinių ir priimti juos kaip visumą, tokius, kokie jie iš tiesų yra, mes mokomės priimti ir patys save.
Viskas, ką mes galvojame ar darome, turi bumerango efektą. Kai išsakome, ką galvojame, kritikuojame, pykstame ar reiškiame nuomonę bet kokia kita agresyvia forma, visa tai grįžta mums patiems. Tačiau sugrįžta ir meilė, jei susilaikome nuo smerkimo.
Pasistenkite bent šiandien nieko nesmerkti ir neteisti, netgi negalvoti apie tai. Įsivaizduokite, kad visi, kuriuos šiandien sutiksite, skleidžia meilę arba jiems reikalinga pagalba, kadangi juos kankina pačios įvairiausios baimės. Juk šitas pagalbos šauksmas iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip meilės prašymas.
Redagavo Lina Šimelionytė
Pagrindinis paveikslėlis iš svetainės: Seimairnamai.eu
Susiję Straipsniai