Juostos vijimo malonė

Bandau suvyti juostą

Nuo puolusios savęs iki bekraščio Tavęs,

Bandau suvyt iš valios, noro,

Baimės dar kartą krist ir skęst.

Mano siūlai klaikūs, baisiai klaikūs,

Vis tiek prašau, tik leisk man šitą tęst.

Taip noriu trokšti, noriu noro

Artėti bent milimetru arčiau Tavęs.

Juk Tu matai mane kiaurai, o aš akla

Ir šito negaliu pakęst.

Tu žiūri, aš nusisuku.

Kodėl? Pati nesugebu suprast.

Atimk, prašau, pasirinkimo laisvę

Ir leisk Tave, Mielasis, rast.

Aš linkus į beprotybę,

Bijau, kad pasirinksiu viską mest.

Priversk mane suvyti juostą

Nuo pavydžios savęs iki Tavęs

Ir siūlais pjaustyt nežabotą aistrą,

Sutraukyt neišmanymo virves.

Jei tik numestum dulkę vieną

Nuo savo pėdų link manęs,

Jei vieną smėlio smiltį

Nepriežastinę gaučiau iš Tavęs…

Aš neverta nė vieno Tavo žvilgsnio

Vis rinkdavaus pamiršti, kristi, skęst.

Nežinau kodėl turėtum žvilgtert

Ir leisti juostą vyti tęst.

Bet jei galėtum vieną dulkę,

Vieną mažą smiltį link manęs…

Mano siela akimirksniu pasveiktų,

Išsivadavus lėktų link Tavęs.

Eglė Sviklaitė