Bandau suvyti juostą
Nuo puolusios savęs iki bekraščio Tavęs,
Bandau suvyt iš valios, noro,
Baimės dar kartą krist ir skęst.
Mano siūlai klaikūs, baisiai klaikūs,
Vis tiek prašau, tik leisk man šitą tęst.
Taip noriu trokšti, noriu noro
Artėti bent milimetru arčiau Tavęs.
Juk Tu matai mane kiaurai, o aš akla
Ir šito negaliu pakęst.
Tu žiūri, aš nusisuku.
Kodėl? Pati nesugebu suprast.
Atimk, prašau, pasirinkimo laisvę
Ir leisk Tave, Mielasis, rast.
Aš linkus į beprotybę,
Bijau, kad pasirinksiu viską mest.
Priversk mane suvyti juostą
Nuo pavydžios savęs iki Tavęs
Ir siūlais pjaustyt nežabotą aistrą,
Sutraukyt neišmanymo virves.
Jei tik numestum dulkę vieną
Nuo savo pėdų link manęs,
Jei vieną smėlio smiltį
Nepriežastinę gaučiau iš Tavęs…
Aš neverta nė vieno Tavo žvilgsnio
Vis rinkdavaus pamiršti, kristi, skęst.
Nežinau kodėl turėtum žvilgtert
Ir leisti juostą vyti tęst.
Bet jei galėtum vieną dulkę,
Vieną mažą smiltį link manęs…
Mano siela akimirksniu pasveiktų,
Išsivadavus lėktų link Tavęs.
Eglė Sviklaitė
Susiję Straipsniai