Joga: yama ir niyama

tumblr_inline_p240rp21qa1t5n1eo_500

Patandžalio „Joga sūtra“ yra vienas iš geriausiai žinomų jogos traktatų, kuriame įvardijamas ir aprašomas šis aštuonialypis tobulėjimo kelias (aštanga joga). Tekste trumpais aforizmais aprašoma, kaip eiti šiuo keliu ir atkurti sąmonės autonomiškumą bei vientisumą. Indologas Georgas Feuersteinas teigia: „Istoriškai kalbant, svarbiausia iš skirtingų jogos mokyklų yra būtent klasikinė Patandžalio jogos sistema, kitaip dar žinoma kaip požiūris į jogą (yoga-darśana). Ši sistema, tapatinama su Karališkąja joga (rāja-yoga), yra tarsi formali daugelio jogiškų kartų eksperimentų ir kultūros santrauka.“

Pasak filosofo Audriaus Beinoriaus, „Joga sūtra“ pirmiausia yra filosofinis traktatas, aprašantis žmogaus psichinio patyrimo struktūrą, o jame užrašyti principai, priešingai nei Vakaruose paplitę manyti, nėra instrukcija konkrečiai jogos praktikai.

Taigi galima sakyti, kad aštanga joga yra sistema, susikūrusi nuosekliai stebint ir tyrinėjant psichiką, detaliai aprašant subtilius vidinius procesus, sąmonės ir pasąmonės būsenas bei veiksnius. Visų aštuonių principų visuma yra tai, kas sukuria sąlygas jogai įvykti. Šie aštuoni principai yra: yama (savitvarda), niyama (saviugda), asana (padėtis), pranayama (kvėpavimo įvaldymas), pratyahara (sąmoningas dėmesio atitraukimas), dharana (sąmonės sutelkimas), dhyana (sąmonės nukreipimas), samadhi (aukščiausias pažinimas).

Pirmieji du principai paprastai yra apibrėžiami kaip jogos etika ir nusako, ko nereikia (yama) ir ką reikia daryti (niyama) tam, kad joga galėtų egzistuoti. Vakaruose šie du principai dažnai klaidingai suprantami kaip griežtas savęs slopinimas ir apribojimas, tačiau iš tiesų yra priešingai – tai galimybė išsivaduoti iš neišmanymo ir egoistinio, beprasmio egzistavimo.

Yama principas yra sudarytas iš: ahimsa, satya, asteya, brahmacharya ir aparigraha principų.

Ahimsa (nekenkimas)

Patandžalis teigia: „Šalia to, kuris tvirtai laikosi neprievartos principo, užgęsta visas priešiškumas.“ Šis principas gali būti interpretuojamas ir kaip geraširdiškumas: kitiems ir sau, mintyse, žodžiuose, veiksmuose.

Satya (teisingumas)

Tikrumas, nuoširdumas ir adekvatumas. Gali būti suvokiamas kaip gyvenimas darnoje, palaikant ryšį su savo vidumi bei žinant, kaip teisingiausia elgtis skirtingose gyvenimo situacijose.

Asteya (nevagiliavimas)

Išminčius Patandžalis rašo: „Tam, kuris niekada nevagia, suplaukia visi turtai.“ Plačiau pažvelgus, šis principas reiškia, kad žmogus nebetrokšta ir nesiekia bet kokia kaina turėti tai, kas jam nepriklauso, kas jo paties nėra užsitarnauta. Galima tai interpretuoti kaip polinkį duoti, o ne imti, siekį būti naudingu, nuoširdžiai skirti savo laiką ir energiją kitiems. Taip pat tai – ir subalansuotas davimas sau, rūpestis savimi, kad būtų galima duoti ir rūpintis kitais.

Brahmacharya (skaistumas)

Principo esmė – išmintingas energijos panaudojimas. Nesąmoningas energijos švaistymas sekina ir susargdina, o subalansuotas – maitina ir puoselėja.

Aparigraha (negodumas)

Šiuo principu nusakomas sugebėjimas priimti tiek, kiek žmogui priklauso. Tam, kad suvoktume tai, kiek mums iš prigimties priklauso, reikia turėti tvirtą ryšį su savo vidumi ir laikytis anksčiau išvardintų principų. Aparigrahą galima suvokti kaip vidinę laisvę, t. y. išsilaisvinimą iš troškimų ir iš jų kylančių prisirišimų. Tai taip pat reiškia, kad žmogus nėra užstrigęs patogioje, bet uždaroje ir kategoriškoje mąstysenoje, kad jis išlieka atviras, lankstus ir sugeba priimti žmones bei patirtis tokius, kokie jie yra.

Niyama principas yra sudarytas iš šių elementų: sauca, santosa, tapas, svadhyaya ir isvarapranidana.

Sauca (švara)

Tai – išorinė ir vidinė švara, švarus energijos tekėjimas. Gali būti interpretuojamas kaip kliūčių, stabdančių natūralų energijos tekėjimą, pašalinimas tam, kad egzistuotų pusiausvyra.

Santosa (pasitenkinimas)

Pasitenkinimas tuo, kas yra, arba vidinis pasirinkimas būti laimės ir pilnatvės būsenoje.

Tapas (askezė)

Tai motyvacija, pastangos ir darbas, kylantys iš visos reiškinijos tarpusavio ryšių suvokimo.

Svadhyaya (savišvieta)

Gali būti suvokiama kaip natūralus kiekvieno žmogaus noras ir poreikis vis giliau ir geriau suvokti save.

Isvarapranidana (atsidavimas Dievui)

Tai iš visumos (ir joje egzistuojančių tarpusavio ryšių) suvokimo natūraliai kylantis nuolankumas, žinojimas, kad esi didesnės visumos dalis, taip pat nuolatinės gyvenimo kaitos priėmimas ir sugebėjimas patirti kiekvieno gyvenimo momento tiesą tokią, kokia ji yra.

O jeigu į šiuos du principus pažvelgtume kaip į sąmonės struktūrinį mechanizmą, užuot interpretavę taip, kaip įprasta socialiai? Tada yamą ir niyamą galima suvokti kaip žmogaus egzistavimo aplinkoje išraišką – tokią būseną, kai jo vidinis vientisumas natūraliai atsispindi visuose jo veiksmuose. Tai žmogaus sąmoningumo rezultatas ir natūraliai kylantis atitinkamas elgesys, užtikrinantis vidinės pusiausvyros palaikymą. Taip yama ir niyama iš praktikos, kurią „reikia atlikti“, virsta vidinės pusiausvyros mechanizmu, turinčiu adekvataus ir teigiamo žmogaus elgesio aplinkoje, išraišką.

Yama ir niyama nėra griežtos taisyklės, nurodančios, kaip žmogui tapti vientisam. Tai įvardinta ir aprašyta vidinio žmogaus psichikos vientisumo išraiška – gebėjimas giliai suvokti, atvirai ir laisvai matyti bei jausti. Vargu ar įmanoma vien tik proto valia ir šablonišku taisyklių taikymu atkurti vidinį tekėjimą ir laisvės pojūtį. Taip sukuriamos tik uždaros ribos, dar labiau įkalinančios žmogų jo mąstymo šablonuose. Toks siauras Patandžalio sąmonės jogos suvokimas ir žodžių, vartojamų aprašyti vidinius, neapčiuopiamus procesus, paviršutiniškas interpretavimas paverčia tai paprasčiausiu griežtų instrukcijų rinkiniu.

Vakaruose daugeliui pažintis su joga prasideda nuo fizinio aspekto: asanų, kvėpavimo pratimų, koncentracijos. Iš dalies taip yra todėl, kad fizinis kūnas labiausiai apčiuopiamas, taigi visai natūralu, kad pradėti nuo jo yra paprasčiausia. Šiuolaikiniame kontekste yama ir niyama labai dažnai tarsi pradingsta asanų šešėlyje, nes puoselėti kūną fizinėmis praktikomis žmonėms patinka daug labiau, negu sukti galvą dėl etikos ir psichikos adekvatumo ar pusiausvyros.

Vis dėlto yama ir niyama yra esminis jogos pamatas – juk, pagal Patandžalį, be šių dviejų principų joga neįmanoma iš esmės! Asanų praktika turėtų prasidėti tada, kai žmogus jau adekvačiai ir visapusiškai suvokia yamą ir niyamą. Sūtrose asana vadinama patogia ir stabilia poza meditacijai, o pranayama gali būti suvokiama dvejopai: kaip prana-yama (kvėpavimo kontrolė) arba pran-ayama (kvėpavimo išlaisvinimas). Šiandien asana ir pranayama siejamos su specifinėmis pozomis ir kvėpavimo pratimais, tačiau iš esmės abu suvokimai apibūdina darbą su vidine, subtilia energija. Jei atliksime energijos kiekį didinančias praktikas, bet neturėsime tinkamo yamos ir niyamos suvokimo, tai ne tik neduos teigiamų rezultatų, bet ir turės neigiamų pasekmių. Jeigu jomis užsiimantis žmogus yra chaotiškas ir nestabilus, jis paprasčiausiai nepajėgs tvarkytis su padidėjusiu energijos kiekiu. Be sąmoningo energijos suvokimo ir valdymo, praktikomis išlaisvinti energetiniai resursai maitins ir stiprins jam būdingas chaotiškas tendencijas.

Tam, kad praktika veiktų puoselėjančiai ir vestų teisinga kryptimi, reikia sąmonės pusiausvyros, t. y. yamos ir niyamos. Sąmonė yra mechanizmas, nusakantis, kaip veikia visos kitos žmogaus sistemos, taigi jeigu ji nėra subalansuota, visos likusios žmogaus organizmo sistemos taip pat bus išsibalansavusios. Kol vidinę žmogaus erdvę valdo chaosas ir konfliktai, pavyks tik šabloniškai ir valingai imituoti šiuos du principus, valios pastangomis „treniruoti“ save elgtis „gerai“. Taip žmogaus energija bus skiriama ne kūrybai ir savirealizacijai, o jau išmoktų elgesio šablonų įkūnijimui ir palaikymui.

Gali kilti klausimas: kodėl šie principai žmoguje neegzistuoja natūraliai? Jeigu sąmonė išbalansuota, vadinasi, žmogus nėra sąmoningas ir yra praradęs sugebėjimą aiškiai matyti bei gerai suvokti reiškinių ir daiktų tarpusavio ryšius. Galbūt jogas labai uoliai laikosi visų taisyklių, bet, iki galo nesuvokdamas viso to tikslo, tiesiog daro tai, nes to „reikalauja“ jogos kelias. Kad ir kokia uoli, tokia praktika sąmoningumo ir išminties negarantuoja. Kol sąmonė išlieka tokia, kokia yra, tol ir problemos bus tokios pačios, kad ir kiek dvasinių (ir ne tik) būdų pasitelkiama joms „spręsti“. Neišbaigtas suvokimas, kai nėra minties ir įgūdžio darnos, nuolat kuria ir palaiko vidinius konfliktus, nes intelektualus „žinojimas“, nepriklausomai nuo proto pastangų, paprasčiausiai prasilenkia su tuo, kas žmogus yra iš tiesų.

Yama ir niyama yra tarsi jogos siūlomas sąmonės pusiausvyros ribų žemėlapis. Arba kaip anatomijos ir fiziologijos mokslai: pirmasis apibūdina, iš ko sudarytas žmogus, nagrinėja jo fizinę struktūrą, o antrasis – aprašo, kaip ir kokiu tikslu vyksta procesai, nagrinėja jų funkcijas. Nė vienas iš tų mokslų nėra instrukcija, nurodanti, kaip būti žmogumi, todėl nemoko to, ką jis natūraliai jau moka. Žinios pasitarnauja kaip žemėlapiai, suteikiantys suvokimą, kokiose ribose veikti, kad būtų užtikrinama pusiausvyra. Taigi, tai ne instrukcija vidinei pusiausvyrai pasiekti, o priminimas, kad pusiausvyra egzistuoja, ir paaiškinimas, kokios yra jos ribos. Yama ir niyama nėra ir negali būti tikslas – tai ribos, į kurias verta atkreipti dėmesį, nes jos leidžia žmogui koordinuoti savo judėjimą.

Žmogus su pažeistu vidiniu vientisumu intuityviai, dažnai pats iki galo neįsisąmonindamas visų priežasčių, gyvenime renkasi tai, kas padėtų jam atkurti prigimtinę teisę į pusiausvyrą ir ramybę. Domėjimasis sąmoningumu ir jį ugdančioms praktikomis – tai ryškus bundančio ir stiprėjančio poreikio atkurti ryšį su savo vidumi įrodymas. Tam, kad ši esminė transformacija iš tiesų įvyktų, svarbu sukurti palankias sąlygas teisingam informacijos suvokimui ir pritaikymui, formuojant praktikos tikslą bei žingsnius, vedančius tikslo link. Formuojant juos taip, kad bet kokia praktika veiktų kaip priminimas ir kreiptų žmogų vidinės pusiausvyros link, o ne tolyn nuo jos.

Yama ir niyama – tai harmoninga individualios sąmonės sąveika su aplinkoje egzistuojančia informacija, kurią toliau sąmonė gali „įvilkti“ į įvairius žodžius ir prasmes. Ši sąveika nekuria ir negilina vidinių konfliktų, nekelia visai sistemai streso, o, svarbiausia, negriauna. Ji nuolat kuria ir palaiko vidinį žmogaus vientisumą. Natūralumas ir tekėjimas iš prigimties egzistuoja kiekvieno žmogaus viduje. Visiškai „vientisas“ žmogus natūraliai jaustų bendrumą su pasauliu: žmonėmis, gamta ir savimi, o ši vidinė darna tiesiog atsispindėtų visuose jo veiksmuose. Toks žmogus natūraliai stengtųsi palaikyti tokį gyvenimo būdą, kuris puoselėtų jo visapusišką darną su aplinkine erdve. Jis netgi nesiektų vadinti to nei geru, nei blogu elgesiu, morale, yama ar niyama, nes toks egzistavimo pasaulyje būdas taptų jo natūralia pasaulėžiūra, būdu gyventi pasaulyje.

Šaltiniai:

  1. Georg Feuerstein, The Yoga Tradition (Hohm Press, 1998)
  2. Sri Swami Satchidananda (Translation and Commentary), The Yoga Sutras of Patanjali (Integral Yoga Publications, 2012)
  3. Audrius Beinorius, Patandžalio „Joga sūtra“, šaltinis

Milda Steponavičiūtė

Redagavo Lina Staponaitė

Straipsnis ir pagrindinė nuotrauka – iš Mildos Steponavičiūtės puslapio Joga su Milda

Sąmoninga joga su Milda Facebook.com puslapyje

Pasidalinkite su kitais!