Istorija apie šunį Šafraną

Kartą vienoje šventykloje gyveno šuo. Na, tiksliau, ne pačioje šventykloje, o jos teritorijoje – į šventyklą šunys būdavo neįleidžiami. Jo vardas buvo Šafranas. Niekas nežinojo, kodėl jį praminė tokiu keistu vardu, bet taip šaukiamas jis būtinai atsiliepdavo.

Kaip ir dauguma šunų, pasirinkusių gyvenimą šventoje vietoje, Šafranas buvo labai nuolankus. Jis nuolat būdavo šalia, bet įsitaisydavo taip, kad būdavo sunku jį pastebėti. Po laiptais, ant slenksčio, patvory ar pasieniui – jis taip priglusdavo, taip susiliedavo su aplinka, kad tapdavo tarsi nematomas. Gal žmonės iš viso būtų pamiršę apie jo egzistavimą, jei ne viena bėda – blusos.

Kaip ir visi benamiai šunys, jis turėjo daug daug uoliai jį kramtančių ir kandančių blusų. Todėl Šafranui nuolat atrodė, kad jo pasirinkta vieta netinkama. Netinkama, nes joje kažkas kanda. Staiga pašokęs jis puldavo ieškoti naujos poilsio vietos, trumpam su ja susiliedavo, glaudžiai priglusdavo, o po kurio laiko, ir vėl nusprendęs, kad ši vieta tikrai netinkama, vėl bėgdavo tolyn, ieškodamas geresnės.

Vargšelis niekaip negalėjo suprasti, kad ne vieta kalta, kad visų jo problemų priežastis – blusos, gyvenančios jo kailyje. Taip ir lakstė kiauras dienas, nerasdamas ramybės ir tinkamos vietos poilsiui.

Lygiai taip ir žmonės – dažnai jie laksto kaip įkirpti, keičia užsiėmimus, darbus, draugus, šeimas, laksto po kitas šalis ir kitus miestus, vis manydami, kad kita vieta tinkamesnė, kad kitos aplinkybės geresnės, o žolė kitur žalesnė,bet niekaip negalėdami suvokti, kad visų problemų priežastis – juose pačiuose, jų viduje, širdyse.

Užrašė Dhruvananda das