Išmanusis maistas

F64944F8-F81C-44FE-9A35-B6EB84D5B3A1

„Būti vegetaru dar nėra vertybė,“ – teigia Neringa Prasauskienė, įkūrusi vegetarinio maisto bistro „Holigans“ ir iškėlusi išmaniojo maisto idėją. Ir nors „smart“ išradimai tėra pastarojo dešimtmečio naujovė, išmanusis maistas jau žinomas tūkstantmečius ir jį valgantiems teikia kur kas daugiau nei sotumą. Ypatingosios šio maisto funkcijos – tai pasotintas kūnas ir pamaloninta siela.

Štai kodėl senovės šventraščiuose šis maistas vadintas prasadam – „Dievo malone“.

 – Išmanusis maistas skamba lyg naujausia virtuvės mada, tačiau tvirtinate, kad jis yra visais amžiais nekintanti vertybė. Kaip tai įmanoma?

Gerai žinome, kad jei daiktas vadinamas išmaniu, kitaip tariant, „smart“, jis pasižymi tam tikromis papildomomis funkcijomis, kurios praplečia jo veikimo lauką ir paverčia išskirtiniu. Tarkime, telefonas, kuriuo galime ne tik skambinti, bet ir rasti kelią, naudoti kaip užrašinę ar filmavimo kamerą. Taip ir maistas. Jis gali būti paprastas ir gali būti išmanus. Ir nors tik paskutiniais metais mūsų technologijos tapo itin išmanios, maisto daugiafunkciškumas egzistavo visuomet. Vadindami jį išmaniuoju, mes tiesiog apie amžinas vertybes turintį maistą kalbame šiandienos sąvokomis.

– Koks yra išmanusis maistas?

Toks maistas yra pats išmaniausias ir kartu pats amžiniausias, galintis pamaitinti ne tik kūną, bet ir nuraminti psichiką, pasotinti sielą. Tai maistas, kuris niekam nekenkia ir dėl kurio niekas nežūva. Jis išvaduoja nuo atsakomybės už veiksmus, dėl kurių gyvūnai, miškai ir žemės ištekliai yra naikinami žmogaus liežuviui patenkinti. Tai tinkamai pagamintas ir Dievui paaukotas maistas, kuris padeda tobulėti dvasiškai ir, vaizdžiai tariant, „suvalgyti“ tą kelią, kuriuo nutolome nuo Dievo.

– O kuo toks maistas skiriasi nuo vegetarinio?

Būti vegetaru, veganu ar žaliavalgiu dar nėra vertybė. Pasaulyje yra daug įvairiausių judėjimų, dietų, kurios lyg mada keičia viena kitą. Taip, nevalgyti kitų gyvūnų kūnų yra jau šioks toks sąmoningumas, betgi daugybė gyvūnų yra vegetarai. Be to, galima būti vegetaru ir be skrupulų sutraukti kokaino takelį… Ar už to slypi kokios nors vertybės? Viskas, ką mes darome, turi būti skirta savo dvasinei prigimčiai suvokti, todėl kiekvienas, kuris to nesiekia, nesvarbu, vegetaras, veganas ar visavalgis bebūtų, yra toks pats mėsininkas. Kiekvienas suvalgytas kąsnis, nepasiūlytas Viešpačiui, yra nuodėmė.
Visos gėrybės šiame pasaulyje priklauso Viešpačiui ir jei mes to nesuvokiame, kiekvieną akimirką to nepripažįstame, degraduojame. Galime valgyti patį brangiausią maistą iš madingiausių gurmaniškų parduotuvėlių, tačiau taip tik brangiau sumokėsime už savo kelią žemyn. Tuo tarpu prasadas – Dievui paaukotas maistas – yra būdas suprasti savo esybę, savo paties ir Viešpaties norus. Todėl kelkite klausimus, kodėl valgote, kam valgote ir kaip tai darote. Maistas, sveikata ir net gyvybė dar nėra vertybės, jei jos neskirtos aukščiausiajam tikslui.

– Kaip tinkamai paruošti maistą, kad jis galėtų tapti auka Dievui?

Viskas, ką pasiūlome Dievui su malda ir meile, tampa prasadu, todėl jei maistas pagamintas laikantis tam tikrų standartų, iš tinkamų produktų ir pirma paaukojamas Viešpačiui, tampa Jo malone. Taip gaminti gali visi, reikia šiek tiek žinių ir deramo nusiteikimo. Gaminant Viešpačiui labai svarbu švara. Tiek kūno, tiek aplinkos, tiek minčių. Todėl, jei grįžote iš darbo, palįskite po dušu, jei lankėtės tualete, nusiprauskite ir persirenkite. Į švarią virtuvę įženkite švariais drabužiais ir gerai nusiteikę. Negaminkite, jei esate prastos nuotaikos, nes ta energija pamaitinsite kitus. Būkite tylūs, ramūs ir susikaupę, virtuvėje gali vos girdimai skambėti šventų žmonių maldos, mantros. Tą akimirką, kai gaminate, tarnaujate Viešpačiui, tad susitelkite į tai, ką darote, ir darykite tai su meile. Suprantama, kad gaminti reikia be mėsos, žuvies, taip pat be svogūnų, česnakų, grybų.
Kai gaminate maistą, kuris bus aukojamas Dievui, svarbu neragauti nei jo, nei pačių produktų. Tik tuomet, kai maistas paaukojamas, galite paragauti ir kažko papildomai pridėti, jei dar trūksta. Ilgainiui atsiras įgūdis ir proporcijų pojūtis, tad korekcijų beveik nebereikės. Tai labai paprastos taisyklės, kaip paruošti dievišką maistą. Jei randate motyvą, kodėl svarbu taip elgtis, jums viskas pavyks. Man tinkamai nusiteikti padeda štai tokia malda – atsistoju prieš virtuvėje esantį altorėlį (galima pasidėti šventą paveikslėlį arba tiesiog užsimerkti) ir sakau: „Viešpatie, šitos rankos yra Tavo rankos, šitos mintys yra Tavo mintys, šie žodžiai yra Tavo žodžiai. Prašau, veik per juos.“ Tai pati paprasčiausia formulė, kaip į savo širdį pasikviesti Dievą ir tapti įrankiu Jo virtuvėje.

– O kaip turi vykti pats sakraliausias momentas – aukojimas?

Šventyklose aukojimas vyksta vienaip, laikantis vienų standartų, o namuose jis gali vykti tiesiog gaminusio žmogaus širdies altoriuje. Nukelkite puodo su maistu dangtį ir sukalbėkite maldą ar savais žodžiais ištarkite: „Viešpatie, priimk šį su meile Tau ruoštą valgį“. Iš tiesų, šio maisto Dievui net nereikia. Viskas, ką Jis priima aukos metu, yra meilė. Tad jei sugebėsime grįžti į savo širdį, susikaupsime ir ten atliksime meilės kupiną aukojimo ritualą, visiškai Jį patenkinsime. Dievas viską turi, Jam nieko netrūksta, todėl maisto gaminimas ir aukojimas reikalingi mums, nes moko tarnauti ir kiekvieną akimirką apie Jį galvoti. Mano galva, maistas yra mažiausiai askezių reikalaujantis ir skaniausias būdas užmegzti ryšį su Aukščiausiuoju. Maistas, kaip ir meilė, o meilė, kaip ir maistas, veikia iš vidaus – skaniai ir užtikrintai.

– Ar prasado skonis kitoks nei neaukoto maisto?

Visomis prasmėmis taip. Žmonės, kurie valgo Dievui paaukotą maistą, sako, kad tai labai įdomi patirtis. Kurį laiką man buvo keista, kodėl skoniui apibūdinti jie pasirenka būtent tokį žodį. Iš tiesų prasadas yra kur kas daugiau nei baltymai, angliavandeniai ir riebalai. Jį valgydami, žmonės jaučia ir patiria šį tą daugiau – būtent tą malonę, aukštesnį skonį. Todėl ir tiesiogine prasme šis maistas yra dieviškai skanus.
Dar daugiau – prasadas keičia žmonių gyvenimus. Yra ne viena istorija, kaip valgantys prasadą pradeda augti dvasiškai, keisti savo gyvenimą, įsiklausyti į savo sielos norus ir ryžtis tapti savimi. Štai kad ir mano patirtis. Anksčiau galvodavau, kad yra kur kas svarbesnių dalykų nei maisto ruošimas. Gaminti virtuvėje man atrodė pats paskutinis dalykas, kurį rinkčiausi veikti. Bet kartą vyras man parnešė pyragėlį tiesiai iš švento žmogaus rankų. Aš jį suvalgiau ir mano gyvenimas iš tiesų pradėjo keistis. Supratau, kad maistas yra daug greitesnis ir skanesnis būdas padaryti tai, ko kitais būdais siekdavau tūkstančius kartų.

– Ar tas pyragėlis tapo akstinu, paskatinusiu atverti tokio maisto restoraną?

Galima sakyti, taip. Restoranas „Holigans“ yra atsakas į mūsų su vyru maldas, prašymus suteikti tarnystę, prasmingą gyvenimą, veiklą, kurios nevadintume darbu. Pasirinkome ne tik maitinti žmones, bet pasotinti jų sielas, suteikti naujų patirčių. Holi – tai ankstyvą pavasarį Indijoje švenčiama šviesos ir spalvų šventė, itin energinga, džiaugsminga ir kviečianti švęsti gyvenimą. Todėl pasirinkome būti „holiganais“ – šios šviesos nešėjais ir dalintojais. Ne destruktyviais, bet drąsiais. Besilaikančiais amžinų tradicijų, tačiau skleidžiančiais ypatingą nuotaiką ir nešančiais gerą žinią apie pergalę prieš tamsą.
Redagavo Milvydė Paškevičiūtė
–––
Žurnalą „VEDOS“ galite įsigyti didžiuosiuose prekybos centruose arba parašę mums – atsiųsime paštu tiesiai į namus bet kuriame pasaulio kampelyje.
Info simona.maciul@gmail.com

Pasidalinkite su kitais!